Vilniaus senamiestis netrukus uždžiazuos

Jau artimiausiais mėnesiais pietinėje sostinės senamiesčio dalyje bus užbaigtas vienas laukiamiausių NT projektų – kompleksas „Vilniaus Džiazas“ K. Vanagėlio gatvėje su 60 išskirtinių butų, šiuolaikiniams poreikiams pritaikytu unikaliu tarpukario administraciniu pastatu, rašytojo Ričardo Gavelio vardo skveru, naujais ryšiais tarp istorinių rajonų ir unikalia emocija.

„Vilniaus Džiazo“ istorija prasidėjo dar 2021 m. vasarą, senosiose „DoArchitects“ studijos patalpose Senamiestyje. Tuomet kompleksas tarp K. Vanagėlio ir Drujos gatvių dar turėjo kodinį pavadinimą „Vanagėlio namai“, tačiau susitikimai posėdžių kambariui architektų pritaikytoje pirtyje, legendinį Pylimo g. skvero kiaušinį iš užupiečių kadaise aukcione įsigijusio plėtotojo Gedimino Tursos patirtis prestižinio būsto segmente bei meniška siela ir begalė kitų detalių darė šį projektą tiesiog kitokiu.

Todėl nenuostabu, kad šiam kompleksui iškart prigijo „Ober-Haus“ komandos sugalvotas „Vilniaus Džiazo“ pavadinimas. „Viena vertus, tai buvo tarsi duoklė visai Ričardo Gavelio kūrybai ir konkrečiam romanui, pasakojančiam apie jaunų vilniečių prasmės paieškas. Kita vertus, visa projekto komanda nuolat „džiazavo“ ieškodama to, kas būsimiems gyventojams sukurs laikui nepavaldų išskirtinumą”, – pasakoja Sandra Grinkienė, Ober-Haus NT projektų vadovė.

Tad projektavimo metu čia ne kartą koreguoti išplanavimai, išėjimai į terasas, elegantiškojo tarpukario pastato kaimynystė, butų įrengimo sprendimai ir daugybė kitų detalių. Apskritai, ko gero, visi šio projekto metu su G. Tursa susidūrę žmonės patvirtins, kad „Vilniaus Džiazas“ kurtas galvojant pirmiausia apie kokybišką, komfortišką, nesenstančią, išdidžią kasdienybę. Tai lėmė improvizacijas jos ieškant.

Visgi kaip ir džiazo muzikoje, kur improvizacija nesikėsina į struktūrą ar akordų sekas, tam tikri dalykai liko nekintantys ir „Vilniaus Džiaze“. Visų pirma tai – naujuose būsto projektuose itin retai sutinkamos net 4,4 m aukščio lubos ir 4 m aukščio langai.

„Tokios lubos visų pirma yra jausmas, emocija, erdvė svajoti. Tai didybė, kažkuo primenanti bažnyčią. Tokių butų pirkėjai skaičiuoja ne šiek tiek didesnes šildymo sąskaitas. Jie svarsto, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ar idėjoms, jie galės daugiau uždirbti. Tad nebijokime svajoti“, – yra sakęs projekto plėtotojas G. Tursa.

Kitas nepajudinamas „Vilniaus Džiazo“ elementas buvo apdailos medžiagų kokybė ir technologijos. Čia pirmiausia „grojo“ plėtotojo patirtis: tokius projektus kaip „Senamiesčio dominija“, „Sapiegos dominija“, „Gaono 8“, „Embassy House“ ar „Pliaterių rūmai“ išplėtojęs G. Tursa iš ilgamečių jų gyventojų iki šiol girdi padėkas už nesenstančius, iki smulkmenų apgalvotus namus.

„Kad ir kokio projekto besiimčiau, mano devizas: daryk kaip sau. Todėl „Vilniaus Džiaze“ nėra kompromisų kokybei. Man svarbu, kad mūsų statomi namai būtų tvarūs, kuo mažiau pavaldūs laikui, estetiški, kad juose gyvenančios šeimos jaustųsi gerai ir patogiai. Iš visų jėgų stengiuosi, kad mano projektai turėtų ilgalaikę vertę – tokią, kokią šiandien turi senoviniai protėvių statiniai“, – savo darbo filosofija dalijasi G. Tursa.

Džiazuojanti aplinka

Atskiros istorijos yra verti tiek išlikę istoriniai „Vilniaus Džiazo“ komplekso pastatai, tiek ir sklypas su kaimyniniais kvartalais. Kalbant apie juos, kompleksas plėtojamas bankininko, filantropo ir vizionieriaus Juozapo Montvilos prieš daugiau kaip šimtmetį išplėtotos Rasų kolonijos kaimynystėje. Tai – unikalus istorinis Vilniaus priemiestis, kuriame susipynęs perimetrinis užstatymas, laisvas planavimas, miesto vilos ar akmeniniai grindiniai.

Dar anksčiau šioje ir kaimyninėse teritorijose buvo grafams Čapskiams priklausę parkai ir sodai, tarp dabartinių Lapų ir Vanagėlių gatvių – baronų fon Renė dvaras su angliško stiliaus parku. „Vilniaus Džiazo“ projekto vadovaujančios architektės, „Do Architects“ studijos vienos įkūrėjų Andrės Baldišiūtės teigimu, ši prestižinė teritorija nepelnytai užmarštin ėmė grimzti tik sovietmečiu, kuomet aplink po karo nustekentą Senamiestį buvo patogu steigti gamyklas ir kitą centrams šiandien nebūdingą infrastruktūrą. Rajonų ryšius toliau karpė ir prieš beveik du dešimtmečius čia nutiesta plati Drujos gatvė.

„Laimei, miesto požiūris į centrą jau yra pasikeitęs, tad „Vilniaus Džiazas“ kartu su čia įrengiamu skveru, pėsčiųjų ir dviračių takais ar jaukia komercine gatvele pratęsia ir net išplečia faktinį Senamiestį, atkurdamas kadaise nukirptus jo ryšius su Rasų ir kitais rajonais“, – sako A. Baldišiūtė.

Dar viena džiazo melodija nuskambėjo archeologinių tyrimų metu. 2022 m. vasarą vykdant archeologinius tyrimus „Vilniaus Džiazo“ sklype atrastas tikras lobis: apie 500 vnt. XV-XX a. nukaldintų monetų, taip pat Žygimanto Augusto ir retos keturių grašių bei obolų monetos. Aptiktos ir trys paauksuotos, aukščiausią audinių kokybę liudijančios plombos su Anglijos valdovų Tiudorų dinastijos herbu. Archeologų teigimu, tikėtina, kad šie radiniai į sklypą pateko daugiausia XVI amžiuje vilniečiams ėmus gruntu užpilti gyvenimui nepatogią natūralią griovą tarp aukštų šlaitų, kurioje vėliau buvo įsteigti sodai ir dvaras.

Nors ši sklypo istorijos dalis jau perduota Lietuvos nacionaliniam muziejui, dalis ne ką mažiau įdomaus paveldo išliko ir netgi prisikėlė naujam gyvenimui. Tai – pravažiuojantiems Drujos gatve ilgus dešimtmečius akis badęs, tačiau šiandien didybę jau atgavęs tarpukario architektūros perlas, buvęs Lenkijos visuotinio vartotojų kooperatyvo „Społem“ Vilniaus skyriaus valdybos administracinis pastatas. Jį 1926-1936 m. suprojektavo ir pastatė vilnietis inžinierius-architektas Wacław Syrtowt. Pastato fasadai pasižymi venecijietiškais langais, dekoratyviais frontonais ir santūria tarpukario stilistika.

Už šio pastato tvarkybos darbus atsakinga bendrovė „Ekstra Statyba“, anksčiau dirbusi tokiuose objektuose kaip Sapiegų rūmai, Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia, Medininkų pilis, Užutrakio dvaras, Vilniaus gynybinės sienos bastėja ir kt., čia profesionaliai restauravo autentišką laiptinę su originalia konfigūracija, keramines grindų plyteles, senųjų venecijietiškų langų rėmus, plienines apsaugines vidaus langines, krosnių apdailą, turėklų žymes ir kitus paveldosauginius elementus. Tad elegantiškasis pastatas jau dabar po truputį kviečia su dalimi šios atgijusios istorijos susipažinti iš išorės, o kitąmet dar daugiau autentiškų vidinių detalių savo darbuotojams ir vilniečiams galės parodyti būsimieji nuomininkai.

Džiazas projekto prieigose jau netrukus galės skambėti – tiesiogine ar perkeltine prasme – ir komplekse pradedame įrengti Ričardo Gavelio skvere. Čia „Bauland“ studija net 6 metrų aukščio reljefo skirtumu išsiskiriančioje erdvėje suprojektavo funkcionalią viešąją erdvę su amfiteatru, takų sistema, poilsio aikštelėmis, apžvalgos terasomis, „kišenėmis“ įvairiai komercinei veiklai ir gausiais želdynais. Ričardo Gavelio kūrybą čia turėtų priminti ne vien skvero pavadinimas, bet ir ant amfiteatro pakopų graviruojamos frazės iš jo romanų.

Galimybės įsikurti

„Vilniaus Džiazo“ statybos artėja į pabaigą, o projekte jau parduota ar rezervuota apie trečdalis butų. S. Grinkienė atkreipia dėmesį, kad būtent dabar, kai būstus galima apžiūrėti gyvai, prasideda ir didžiausias pirkėjų susidomėjimas.

„Išskirtiniuose objektuose išskirtinius butus apskritai sunku parduoti be gyvos apžiūros. Mūsų projekte pirkėjams ypatingą įspūdį palieka lubų aukštis – dažnas jų lieka maloniai nustebintas, kokį galingą efektą jos kuria. Džiaugiuosi, kad jau turime ką parodyti ir dar turime ką pasiūlyti patiems išrankiausiems pirkėjams, įskaitant butus su unikaliais vaizdais į Senamiestį iš Gedimino pilį viršijančio aukščio ar butus su neįtikėtinai skambančiais privačiais keleto arų kiemais“, – sako S. Grinkienė.

Daugiau apie „Vilniaus Džiazo“ projektą: www.vilniausdziazas.lt