Biurų segmente per pandemiją išpopuliarėjo ir iki šiol neslopsta subnuomos reiškinys – dalies įmonės nuomojamų patalpų perleidimas trečiajai šaliai. Ši rinka paprastai neįtraukiama į oficialią NT agentūrų skelbiamą statistiką, tačiau „Ober-Haus“ vertinimu vien Vilniaus A ir B+ klasių verslo centrų esami nuomininkai galėtų pasiūlyti kelis ar net keliolika tūkstančių kvadratinių metrų subnuomos ploto.

Subnuomą paprasčiausia suvokti kaip patalpų nuomą ne tiesiogiai iš verslo centro savininko ar valdytojo, o iš jame jau anksčiau įsikūrusio ir veikiančio nuomininko. „Pats subnuomos principas egzistavo dar gerokai iki pandemijos, tačiau išpopuliarėjo tik pastaraisiais metais verslui pradėjus dažniau dirbti nuotoliniu ar hibridiniu būdu ir atitinkamai sumažėjus veiklai reikalingų patalpų plotui“, – sako Erika Šukytė, „Ober-Haus“ nuomos projektų vadovė.

„Ober-Haus“ skaičiavimais, nuo pandemijos pradžios vidutiniai biurų plotai Vilniuje sumažėjo apie 30%. Kitaip tariant, naujas sutartis sudarančios įmonės šiandien nuomojasi beveik trečdaliu mažesnius biurus nei prieš keletą metų. Vis dėlto, biurų nuomos sutartys paprastai yra ilgalaikės, įmonės į nuomojamų biurų įrengimą yra investavusios nemažas sumas, todėl dalies patalpų subnuoma yra patrauklus būdas įveiklinti dėl įvairių priežasčių nebenaudojamą plotą. Tai ypač aktualu tuomet, kai galiojanti nuomos sutartis įmonei neleidžia be sankcijų atsisakyti dalies turimo ploto.

Subnuoma kiekvienai šaliai turi savo privalumų ir trūkumų. Esamiems nuomininkams dalies patalpų subnuoma visų pirma leidžia pilnai ar dalinai sumažinti nenaudojamo ploto finansinę naštą. Kita vertus, kai kurios kompanijos sąmoningai iškart išsinuomoja perteklinį plotą kaip rezervą ateities plėtrai, o pirmaisiais metais dalį patalpų laikinai pernuomoja. Bet tarp subnuomotojų rastume ir vidutinių bei stambių, gerai žinomų įmonių, neįvykdžiusių arba atidėjusių plėtros ir samdymo planus. Subnuomos trūkumas subnuomotojui gali būti nebent tai, kad bendromis patalpomis gali naudotis su įmone nesusiję žmonės, tačiau tokį iššūkį išsprendžia nesudėtingi vidaus perplanavimo sprendimai.

„Žvelgiant iš subnuomininko perspektyvos, didžiausi šio principo privalumai yra jau pilnai įrengtos patalpos patraukliuose verslo centruose, galimybė itin greitai įsikelti bei lanksčios nuomos sąlygos. Subnuomos variantus mielai svarsto įmonės, kurios ieško trumpesnio nuomos termino ar jau pilnai įrengto biuro. Taip pat, subnuoma domina verslus, kuriems strategiškai svarbu įsikurti konkrečiame verslo centre, bet jis tuo metu negali pasiūlyti oficialaus ploto“, – komentuoja E. Šukytė. Galiausiai, dalis įmonių renkasi subnuomą kaip „bandomąjį laikotarpį“ prieš išsinuomodamos didesnes patalpas tiesiogiai arba kaip laikinas patalpas laikinam projektui ar komandai. Bet šiose galimybėse užkoduoti ir subnuomos trūkumai: paprastai tokios patalpos nuomojamos neilgam, kelių mėnesių ar kelių metų laikotarpiui, o jau įrengtų patalpų dažnai nebus galima koreguoti savo poreikiams.

Kainos faktorius subnuomos rinkoje neturi ryškių taisyklių. Viena vertus, paprastai subnuomojami jau pilnai įrengti plotai, šios naštos subnuomininkas nebeturės, o tai įtraukiama į didesnę kvadratinio metro kainą. Taip pat, subnuomos lankstumas ir trumpesni terminai paprastai kreipia kainą į viršų. Kita vertus, įmanomi atvejai, kai nenaudojamų patalpų finansinė našta ir galimos sankcijos esamam nuomininkui gali sukurti prielaidas subnuomai ir mažesne nei rinkos kaina. Kiekvienas subnuomos atvejis yra individualus, tačiau šioje rinkoje tikrai įmanomi lankstūs ir optimalūs susitarimai.

Verslo centrų valdytojai ar savininkai subnuomą paprastai toleruoja ir jai neprieštarauja. Nors daugelyje standartinių nuomos sutarčių rasime nuostatą, kad subnuoma leidžiama tik su valdytojo pritarimu, praktikoje šis pritarimas dažniausiai gaunamas, jei interesantas atitinka savininko keliamus reikalavimus. Verslo centrų valdytojai tam turi aiškią motyvaciją: subnuoma padeda išlaikyti suplanuotus pajamų srautus, taip pat visuomet yra galimybė, kad subnuomininkas ateityje taps tiesioginiu ir ilgalaikiu nuomininku.

Subnuomą NT rinkos dalyviai tarpusavyje vadina „paslėpta vakansija“ – jos dydis oficialiai neskelbiamas, bet šie biurai siūlomi ir išnuomojami lygiai taip pat kaip pirminėje rinkoje, tik dažniausiai ne viešai, o per besispecializuojančius brokerius. Šiuo metu pirminėje Vilniaus biurų rinkoje „oficiali“ vakansija (neišnuomotas plotas) siekia apie 8%: A klasės verslo centruose 6%, o B klasės – 9%. Nuomos kainos be PVM A klasės verslo centruose šiandien svyruoja nuo 16,5 iki 20 Eur/kv. , o B klasės – nuo 13 iki 15 Eur/kv. m. Aštuonių procentų šiandienos vakansija Vilniuje reikštų apie 86 tūkst. kv. m. pirminėje rinkoje nuomojamo biurų ploto, bet prie šio skaičiaus nepridedama subnuomos rinka, įvairiais skaičiavimais šiandien galinti sudaryti iki 10 tūkst. kv. m ar net dar daugiau. Be to, ne kiekviena įmonė apskritai dar yra įvertinusi dalies patalpų subnuomos galimybę, tad ši rinka tikrai dar turi didžiulį rezervą.

„Tai anaiptol nėra „juodoji“ ar „šešėlinė“ rinka – jos stiprėjimas tiesiog iliustruoja viso pasaulio versle vykstančius pokyčius, kuriems NT vystytojai ilgainiui pasiūlys tvarių sprendimų. Bet kol kas subnuoma išlieka reikšminga, tik plika akimi sunkiau matoma rinkos niša, galinti sukurti lankstumo tiek nuomininkams, tiek nuomotojams“, – įžvalgomis dalinasi E. Šukytė.

Startavo kasmetinis jau šeštąjį kartą vykstantis „Ober-Haus“ foto konkursas! Šių metų konkurso tema – tiltai. Kviečiame ieškoti, atrasti ir fiksuoti gražiausius kadrus bei dalyvauti konkurse! Konkursui pateiktos nuotraukos gali būti darytos tik Lietuvoje. Nuotraukos skelbiamos konkurso svetainėje www.OHfoto.lt.

Nuotraukas vertins „Facebook“ lankytojai, profesionalūs fotografai ir „Ober-Haus“ komanda – trys daugiausiai balsų surinkusių nuotraukų autoriai bus apdovanoti piniginiais prizais:

Plačiau apie konkursą www.OHfoto.lt

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų rugpjūčio mėnesio reikšmė išaugo 0,4% (2023 metų liepą buvo fiksuojamas 0,3% augimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 4,9% (2023 metų liepą metinis augimas siekė 6,7%).

2023 metų rugpjūčio mėnesį Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje atitinkamai užfiksuotas 0,5%, 0,4%, 0,6% ir 0,8% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 2.571 Eur (+14 Eur/m²), 1.610 Eur (+7 Eur/m²), 1.100 Eur (+7 Eur/m²)  ir 1.074 Eur (+8 Eur/m²). Tuo tarpu Kaune butų pardavimo kainos per mėnesį sumažėjo 0,2% ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.726 Eur (-3 Eur/m²).

Per metus (2023 metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2022 metų rugpjūčio mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 5,1%, Kaune – 5,3%, Klaipėdoje – 3,5%, Šiauliuose – 5,2% ir Panevėžyje – 3,6%.

„Po nuviliančių rinkos aktyvumo rodiklių šių metų liepą, rugpjūtį Lietuvoje fiksuojamas butų sandorių skaičiaus ūgtelėjimas. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2023 metų liepos mėnesiu, Lietuvoje įsigyta beveik 20% daugiau senesnės statybos butų. Tačiau šių metų rugpjūtį lyginant su tuo pačiu mėnesiu pernai, senesnės statybos butų Lietuvoje įsigyta 6% mažiau (Panevėžyje – 10% daugiau, Vilniuje – 6% daugiau, Kaune – 3% mažiau, Klaipėdoje – 15% mažiau, Šiauliuose – 30% mažiau).

Tuo tarpu pirminėje butų rinkoje bendros butų realizacijos apimtys išlieka svyruojančios. Nors šių metų rugpjūčio mėnesį šalies didmiesčiuose plėtotojai realizavo daugiau butų nei šių metų liepos mėnesį, tačiau istoriškai bendros apimtys ir toliau išlieka kuklios. „Ober-Haus“ duomenimis, šių metų sausio-rugpjūčio laikotarpiu užfiksuotos realizacijos apimtys, palyginti su 2022 metų vidurkiu, Vilniuje yra 17% mažesnės, Kaune – 29% mažesnės, o Klaipėdoje – 22% mažesnės.

Nepaisant prislopusio ir iš esmės neatsigaunančio būsto rinkos aktyvumo, butų kainos ir toliau laikosi rekordinėse aukštumose. Nors šiais metais fiksuojami tik nežymūs butų pardavimo kainų pokyčiai, bendras kainų lygis beveik visuose šalies didmiesčiuose šiuo metu pasiekė visų laikų aukštumas. Pavyzdžiui, nuo ankstesnio butų pardavimo kainų piko, kuris šalies didmiesčiuose buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje ar 2008 metų pradžioje, šiuo metu Vilniuje jos yra 29,6%, Kaune – 16,1%, Panevėžyje – 7,7%, o Šiauliuose – 5,4% aukštesnės. Vienintelis didmiestis, kuriame dar nepasiektas prieš 15 metų vyravęs butų kainų lygis, yra Klaipėda. Šiuo metu uostamiestyje bendras butų pardavimo kainų lygis yra 10,8% žemesnis nei 2007 metų antrojoje pusėje. Žvelgiant į šių metų kainų raidos dinamiką (fiksuojami nedideli teigiami ir neigiami kainų pokyčiai), iš esmės galima sakyti, kad pastarojo itin spartaus kainų augimo cikle, būsto pardavimo kainos jau pasiekė savo piką. Tikėtina, kad artimiausiu metu būsto rinkoje ir toliau bus jaučiamas vangumas ir metinio kainų pokyčio reikšmė, kuri mažėja jau vienuolika mėnesių iš eilės, šių metų pabaigoje susitrauks iki nulio“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Pastarieji metai, atrodo, nieko gero nežadėjo tiek verslui, tiek gyventojams. COVID-19 pandemija, Rusijos-Ukrainos karas, rekordiškai aukšta infliacija bei energetinių resursų kainų šuoliai sukėlė itin daug iššūkių ne tik stambiam verslui, bet ir smulkiems prekybininkams, kurie turėjo prisitaikyti prie pastoviai kintančių sąlygų. Tradiciškai žmonių gausiai lankomos pagrindinės prekybinės gatvės (arba nelankomos, kaip COVID-19 pandemijos pirmosios bangos metu) pakankamai gerai parodo kokiomis nuotaikomis gyvena tiek smulkieji prekybininkai, tiek ir vartotojai. „Jeigu tokiose gatvėse dažnai keičiasi patalpų nuomininkai ar auga neišnuomotų patalpų skaičius, tai rodo, kad žmonės linkę riboti brangesnių paslaugų ar prekių įsigijimą ir ieško pigesnių alternatyvų (pvz., perkasi prekybos centruose ar ieško prekių ir paslaugų ne tokiose brangiose miestų gatvėse). Bet žvelgiant į dabartinę situaciją pagrindinėse Vilniaus prekybinėse gatvėse, tai atrodo, kad šiuo metu tai nėra toks atvejis“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

2020, 2021 ir 2023 metais „Ober-Haus“ atliktas pagrindinių prekybinių Vilniaus miesto gatvių (Gedimino pr., Pilies g., Didžioji g., Vokiečių g.) tyrimas rodo, kad šiose gatvėse gyvybės tikrai netrūksta ir pastaruoju metu galima matyti ir tam tikrus teigiamus pokyčius. Jeigu 2020 metų viduryje laisvų patalpų lygis šiose gatvėse sudarė 11,0%, o 2021 metų viduryje jis ūgtelėjo iki 11,9%, tai šiuo metu laisvų patalpų lygis sumažėjo iki 10,3%. Paprastai tariant, šiuo metu šiose prekybinėse gatvėse iš šiek tiek daugiau nei 290 patalpų (pirmajame pastato aukšte, turinčios nors vieną langą į nagrinėjamą gatvę ir tinkamos komercinei veiklai vykdyti), tik kas dešimta patalpa yra neįveiklinta.

Nagrinėjant konkrečias gatves, matyti, kad per pastaruosius dvejus metus didžiausias teigiamas pokytis įvyko Pilies g., kurioje laisvų patalpų lygis (ir laisvų patalpų skaičius) reikšmingai sumažėjo. Jeigu 2021 metų viduryje Pilies g. laisvų patalpų lygis sudarė net 18,5%, tai šiuo metu jis siekia tik 5,8% ir ši gatvė pasižymi aukščiausiu patalpų užimtumu tarp visų nagrinėjamų sostinės prekybinių gatvių. Tuo tarpu Gedimino pr., Didžiojoje g. ir Vokiečių g. laisvų patalpų lygis per pastaruosius dvejus metus nežymiai ūgtelėjo: Gedimino pr. nuo 11,0% iki 11,7%, Didžiojoje g. nuo 9,1% iki 10,0% ir Vokiečių g. nuo 10,2% iki 11,8%. Tačiau iš esmės situacija šiose gatvėse pastaraisiais metais išlieka stabili ir didesnio laisvų patalpų skaičiaus augimo nefiksuojama. „Šiose pagrindinėse prekybinėse gatvėse situacija pastoviai kinta, kadangi yra rekonstruojami seni istoriniai pastatai, patalpos gali būti apjungiamos arba padalinamos į smulkesnes. Taip pat įgyvendinami nauji projektai, kurie rinkai pasiūlo naujų turtinių vienetų. Net ir verslui sėkmingiausiu laikotarpiu vyksta natūrali nuomininkų kaita, dalis patalpų turi ilgiau palaukti savo nuomininkų ar pirkėjų ir pan.“, – komentavo R. Reginis.

Nepaisant pastarųjų metų įvykių bei pastebimai kintančių verslo sąlygų, 2022-2023 metai smulkiajam verslui buvo pakankamai sėkmingi. Po pandemijos į prekybines gatves sugrįžę pirkėjai iš dalies kompensavo papildomas verslo išlaidas atsiradusias dėl energetinių resursų kainų šuolio 2022 metų antroje pusėje. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, nuo 2021 metų antrojo pusmečio fiksuojamas itin reikšmingas maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvartos šuolis Lietuvoje, o bendros apimtys pasiekė rekordines aukštumas. 2022 metais, palyginti su 2021 metais, šių įmonių apyvarta to meto kainomis išaugo 61%, o skaičiuojant palyginamosiomis kainomis augimas sudarė beveik 40%. Šių įmonių apyvartos augimas (tiek to meto kainomis, tiek palyginamosiomis kainomis) buvo fiksuojamas ir šių metų pirmąjį pusmetį. Tai ypatingai aktualu ir Vilniaus prekybinėms gatvėms, kuriose didžiojoje dalyje patalpų veiklą vykdo restoranai, kavinės, barai ir greito maisto užkandinės. Per pastaruosius dvejus metus jų dalis ūgtelėjo 0,4 procentinio punkto iki 38,3%. Todėl nenuostabu, kad lankantis šiose gatvėse galime matyti gausų lankytojų skaičių šia veikla užsiimančiose taškuose. Ypač didelė tokia veikla užsiimančio verslo dalis susikoncentravusi Vilniaus g. ir Islandijos g., kurias galima vadinti svarbiausia sostinės laisvalaikio bei pramogų zona ir piko metu čia rasti laisvą vietą yra nelengva užduotis.

Nuomininkų struktūra pagal kitas veiklos sritis pagrindinėse sostinės gatvėse per pastaruosius dvejus metus taip pat iš esmės nepakito. Drabužiais ir avalyne prekiaujančių nuomininkų dalis šiose gatvėse sudaro 18,0% (1,2 proc. punkto mažiau, palyginti su 2021 metų viduriu), papuošalai, aksesuarai, suvenyrai ir kosmetika – 14,2% (0,7 proc. punkto mažiau), maisto prekių ir gėrimų prekybos taškų dalis sudaro 4,2% (1,1 proc. punkto daugiau), o likusius 25,3% užima grožio salonai, biurai, vaistinės, knygynai, galerijos ir pan. Iš esmės matome, kad nuomininkų struktūra šiose gatvėse jau yra susiformavusi ir esminių pokyčių vargu ar artimiausiu metu pamatysime.

Nepaisant išliekančio pagrindinių sostinės gatvių patrauklumo bei santykinai nedidelio laisvų patalpų skaičiaus, patalpų nuomos kainos pastaruosius kelis metus čia išlieka stabilios. Nuomos kainų intervalas taip pat yra platus, o pati kaina didžiąja dalimi priklauso nuo konkrečios patalpos vietos gatvėje. Jeigu vidutinio dydžio (apie 100–300 m²) patalpos yra išsidėsčiusios mažiau žmonių lankomoje vietoje, tai dažniausiai jos nuomojamos už 15-25 Eur/m², tuo tarpu geriausiose šių gatvių zonose esančios patalpos nuomojamos už 30-40 Eur/m². Mažesnio ploto (iki 100 m²) ir verslui itin patrauklioje vietoje esančių patalpų nuomos kaina gali siekti 50 Eur/m². Šiuo metu nuomos kainos vidutiniškai vis dar išlieka apie 10% mažesnės nei 2019 metų pabaigoje, kuomet jos buvo pasiekusios savo rekordines aukštumas. „Šiuo metu nuomininkai nenori mokėti ankstesnių buvusių kainų, kadangi išgyventa nemaloni patirtis pandemijos metu bei šiuo metu vyraujantis ekonomikos neapibrėžtumas, išaugę energijos kaštai, išpopuliarėjusi internetinė prekyba skatina smulkųjį verslą rimčiau vertinti veiklos pajamų sumažėjimo galimybę“, – komentavo ekspertas.

Pilnos pagrindinės miesto gatvės rodo, kad verslininkai prieš kelis metus nenutraukę veiklos ar tuo metu pradėję verslą brangiausiose ir patraukliausiose sostinės prekybinėse gatvėse, tikrai nepralošė. „Po pandemijos atsigavo vidaus vartojimas, į patraukliausias miesto gatves vėl sugrįžo užsienio turistai, o Vilniuje pastaraisiais metais fiksuojamas įspūdingo dydžio gyventojų prieaugis. Galima sakyti, kad pandemijos metu vyravusios pesimistinės prognozės neišsipildė ir drąsiausias verslas šiuo metu raško saldžius vaisius“, – sako Raimondas Reginis.

Kiekvienas įėjęs į butą aukštomis lubomis iškart atkreips dėmesį į jų kuriamą erdvės ir prabangos pojūtį. Bet realų žmonių susidomėjimą šia funkcija išduoda tai, kad NT skelbimų portaluose net nerastume „aukštų lubų“ paieškos funkcijos. Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais. Tačiau ši niša išlieka, o pavieniuose projektuose netgi projektuojama sąmoningai nepaisant ekonominės logikos.

Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis. Bet Vilniaus Senamiestyje, ypač antruose namų aukštuose, jau dominuoja 3,40 m lubos, dar kitoks efektas jaučiamas maždaug nuo 4 metrų, kai lubų aukščio pakanka antresolei įrengti.

Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai – didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu. Šią logiką šiandien puikiai iliustruoja loftai: turėdami itin aukštas lubas buvusiose industrinėse patalpose, absoliuti dauguma naujųjų savininkų patalpų aukštį išnaudoja gyvenamajam plotui padidinti įsirengdami antresolę.

„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, – jų geriausia ieškoti antrame aukšte. O paskutinis šimtmetis žemas lubas padarė nebe natūralia visuomenės procesų pasekme, bet ir dalies valstybių skatinamu standartu.

„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione – labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai – po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“, – sako A. Baldišiūtė.

Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos. Visgi, A. Baldišiūtės vertinimu, butas su, pvz., 4 metrų luboms gyventojams sukuria daug stipresnį įspūdį nei dešimtimis kvadratų didesnio ploto būstas su 3 m ar žemesnėmis lubomis.

Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais – pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A. Baldišiūtė tiki, kad prabanga ir geras skonis visų pirma yra pati erdvė, o ne siekis bet kokia kaina ją išnaudoti.

„Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė. Tokio aukščio tikrai nereikia miegant, bet išėjus iš miegamosios zonos žmones džiugina tiek pati didžioji erdvė lofto svetainėje, tiek jos kontrastas su žemomis zonomis“, – svarsto architektė.

Istorinė perspektyva

Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos – valgomojo – lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla vidutiniškai iki 4,37 m. Tiesa, lubų dekoras šiuo laikotarpiu tampa itin masyvus ir optiškai aukštis mažai juntamas.

Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m lubomis – šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Dviaukščių salių būta ir mediniuose didikų dvaruose, o jų aukštis nenusileisdavo italų statytiems mūriniams rūmams.

Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a. statytame Aristavėlės dvare ar kituose to laikotarpio dvaruose (Biržuvėnų, Staškūniškio), dažnai rasime aukštas, 4–4,5 m, lubas.

Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai – kvadrato ar stačiakampio formos kambariai. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a. vidurio neretai būdavo atliekamos kelios funkcijos, pvz., šokių, valgymo, politinių sueigų ar net šarvojimo.

„Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų – tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido – neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos – angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, – pasakoja M. Daraškevičius.

Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio – šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių – gotikos, renesanso – estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos. Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, – vien tai diktavo bent 3–4, o neretai ir 5 m lubų aukštį. Aukštose lubose atsispindi ir kiti praktiniai aspektai – neturint vėdinimo ar rekuperacijos technologijų, o žvakėms naudojant deguonį, didelio tūrio reikėdavo vien tam, kad dešimtys žmonių jaustųsi patogiai pokylių metu.

„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum – tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai – rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai – karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, – pasakoja M. Daraškevičius.

Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ – vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis – tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai. Svarstydamas apie šių laikų lubas, M. Daraškevičius sutinka, kad poreikis pabrėžti statusą išlieka visais laikais, tačiau šiandien tam atsirado įvairesnių formų.

„Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais – statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose – dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, – kalba M. Daraškevičius.

Erdvė svajoti

Vienu nedaugelio naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“. Čia plėtotoja „Unique Properties“ visuose butuose yra numačiusi 4,5 m lubas ir 4 m aukščio langus.

„Unique Properties“ įkūrėjas Gediminas Tursa pasakoja, kad aukštos lubos prestižiniame segmente dirbančią bendrovę lydėjo praktiškai visą laiką, tačiau tokiuose anksčiau išplėtotuose projektuose kaip „Senamiesčio dominija“, „Gaono 8“, „Pliaterių rūmai“ ar „Sapiegos dominija“ tai buvo senų pastatų atkūrimas arba prisitaikymas prie esamų konstrukcijų.

„Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią – juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš. „Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai – ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, – sako G. Tursa.

Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, – tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą. Aukštos lubos daugmaž proporcingai brangina vamzdynus ar elektros instaliaciją, bet neproporcingai padidėja langų ar durų kainos: didesnis aukštis reikalauja kitų gamybos technologijų, daugiau vyrių, kitokio stangrumo ir kt.

„Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, – linki G. Tursa.

„Ober-Haus“ – išskirtinis projekto partneris. Mūsų komanda rūpinasi projekto „Vilniaus džiazas“ pardavimu, koncepcija bei rinkodara.

Daugiau informacijos apie projektą: www.vilniausdziazas.lt

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų liepos mėnesio reikšmė išaugo 0,3% (2023 metų birželio buvo fiksuojamas 0,1% sumažėjimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 6,7% (2023 metų birželį metinis augimas siekė 9,1%).

2023 metų liepos mėnesį Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje atitinkamai užfiksuotas 0,3%, 0,4%, 1,4% ir 0,7% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 2.557 Eur (+7 Eur/m²), 1.729 Eur (+6 Eur/m²), 1.093 Eur (+15 Eur/m²)  ir 1.066 Eur (+8 Eur/m²). Klaipėdoje butų kainos per mėnesį nesikeitė ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.603 Eur.

Per metus (2023 metų liepos mėnesį, palyginti su 2022 metų liepos mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 7,4%, Kaune – 7,0%, Klaipėdoje – 4,9%, Šiauliuose – 5,1% ir Panevėžyje – 4,0%.

„Nors šių metų liepa būsto rinkoje pasižymėjo žemu rinkos aktyvumu, tačiau tai neturėjo neigiamos įtakos butų pardavimo kainoms. Ypač tai matoma nagrinėjant pigiausio būsto segmentą, kuris dėl mažesnių kainų šiuo metu sulaukia didelio dėmesio iš nuosavo būsto ieškančių pirkėjų.

Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų liepos mėnesį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, Lietuvoje įsigyta 24% mažiau senesnės statybos butų (Klaipėdoje – 8%, Kaune – 26%, Vilniuje – 30%, Šiauliuose – 34%, Panevėžyje – 35% mažiau). Jeigu žvelgti į 2023 metų aktyvumo rodiklius, tai prastesnis rezultatas šalyje buvo fiksuojamas tik sausio ir vasario mėnesiais, kuomet būsto rinkos aktyvumas įprastai būna savo žemiausiame taške. Tačiau žvelgiant į ilgesnį laikotarpį, tai pastarąjį kartą toks žemas liepos aktyvumo lygis senesnės statybos butų segmente buvo užfiksuotas tik 2012 metais.

Net ir pastebimai smuktelėjęs būsto rinkos aktyvumo lygis, šių metų liepą neturėjo neigiamos įtakos būsto pardavimo kainoms, priešingai, buvo fiksuojamas nedidelis jų augimas. Viena iš priežasčių, tai išliekanti aukšta pigiausio būsto paklausa šiandieninėje rinkoje. Aukštų palūkanų ir rekordinių butų pardavimo kainų aplinkoje nemaža dalis potencialių būsto pirkėjų priversti dairytis pigesnio būsto, t. y. mažinti savo lūkesčius ir ieškoti mažiau kokybiško būsto. Dažniausiai tai būna butai tipiniuose senos statybos daugiabučiuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kurie ir sudaro didžiausią būsto rinkos dalį. Analizuojant šiais metais šalies didmiesčiuose sudaromus sandorius, matyti, kad tokio būsto pardavimo kainos ir toliau buvo linkusios po truputį augti. Pavyzdžiui, sostinėje didžiausio susidomėjimo sulaukia senos statybos 2-3 kambarių butai gyvenamuosiuose rajonuose, kurių įsigijimo kaina pastaruoju metu dažniausiai sudaro 1.500-2.500 Eur/kv. m. Tačiau jeigu tai yra naujai įrengtas butas geros būklės senos statybos daugiabutyje (pvz., namas yra nesenai rekonstruotas), tai pirkėjai gali sumokėti ir 3.000 Eur/kv. m. Tuo tarpu Kaune už tokį būstą šiuo metu pirkėjai dažniausiai moka 1.200-1.800 Eur/kv. m, o Klaipėdoje – 1.000-1.700 Eur/kv. m. Tačiau jeigu tai gerai įrengtas butas, pardavimo kaina šiuose miestuose gali siekti ar net viršyti ir 2.000 Eur/kv. m.

Nors butų pardavimo kainos brangesniame didmiesčių būsto segmente (arčiau centrinės miesto dalies ar naujesnės statybos daugiabučiuose) pastaruoju metu iš esmės išlieka stabilios, tačiau tokio būsto pirkėjai turi daug geresnes galimybes derėtis dėl jų pardavimo kainos. Kuomet būstas kainuoja ne vieną šimtą tūkstančių eurų, tokio būsto pardavėjas supranta, kad potencialus pirkėjas turi pigesnio (mažiau kokybiško) būsto įsigijimo alternatyvą. Todėl pastebimai sulėtėjus būsto rinkai, brangesnio būsto pardavėjai, skirtingai nuo pigesnio būsto pardavėjų,  daug dažniau linkę sumažinti pardavimo kainą“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

 „Tai paslaptingas ir nesuprantamas miestas. Jo neperprasi per dvejus metus. Neperprasi jo ir per penkerius…“ – taip apie Vilnių savo trečiajame romane „Vilniaus džiazas“ rašė garsus prozininkas Ričardas Gavelis. Šiandien Vilnius vis dar tebėra paslaptingas miestas, traukiantis savo architektūra ir istorija, kurios dalimi gali tapti kiekvienas – čia kuriantis, dirbantis, gyvenantis ir atrandantis naujų sostinės galimybių. Jas atverti ruošiasi ir Vilniaus senamiesčio pakraštyje plėtojamas naujas nekilnojamojo turto (NT) projektas „Vilniaus džiazas“.

DAUGIAU ERDVĖS

Vos kelios minutės iki Aušros vartų, Barbakano kalno ir žaliųjų miesto parkų – K. Vanagėlio gatvėje plėtojamas projektas taps ypatinga vieta potyrių kolekcionieriams: čia susipins architektūros žaismas, daugiaplaniai senamiesčio vaizdai ir per šimtmečius susiformavęs Vilniaus urbanistinis peizažas.

„Vilniaus senamiestis yra ypatinga vieta ne tik sostinės svečiams, bet ir jos gyventojams. Džiaugiamės galėdami įkvėpti naujos gyvybės senamiesčio pakraštyje esančiai teritorijai, kuri senais laikais buvo industrinė, o pastaruoju metu visai nenaudojama. Tikime, kad naujas NT projektas užpildys šiuo metu esančią tuštumą – dvejuose daugiabučiuose ne tik įsikurs naujakurių, bet ir pirmuose aukštuose būsiančios nedidelės kavinukės, krautuvėlės bei įvairių paslaugų teikimo vietos“, – komentuoja projektą „Vilniaus džiazas“ vystančios NT plėtros bendrovės „Unique Properties“ vadovas Gediminas Tursa.

Projekte suplanuota 66 nuo 1 iki 4 kambarių dydžio butų, kurių vienu svarbiausiu akcentu taps aukštos, net 4,5 metrų aukščio, lubos ir įspūdingo 4 metrų aukščio langai.

„Aukštos lubos senamiestyje yra įprastas vaizdas, vis dėlto nuo sovietmečio laikų esame gerokai nuo jo atpratę. Šiuo metu, kai didžioji dalis visuomenės gyvena būstuose su įprasto 2,45 m aukščio lubomis, aukštos suprantamos kaip prabanga. Norėjome, kad senamiestyje vystomas naujas gyvenamasis projektas grąžintų buvusį gyvenimo standartą – būsto prabangumas turėtų būti matuojamas ne vien jo plotu ar naudojamomis medžiagomis, bet ir erdvės pojūčiu“, – sako architektų studijos „DO Architects“ projekto autorė, bendrakūrėja Andrė Baldišiūtė.

Erdvūs butai bus itin šviesūs ir suteiks neribotų galimybių skoningai įrengti. Dalyje jų numatyta galimybė gyventojams įsirengti antresoles, kuriose puikiai tilps ne tik papildomi miegamieji kambariai, bet ir erdvė vaikams, darbo kambariui ar asmeninei bibliotekai. Be to, pirmojo aukšto gyventojai turės nuosavus kiemelius, o paskutinių, mansardinių, aukštų naujakuriai – privačias terasas.

„Naujas NT projektas senamiestyje patenkins skirtingus gyventojų poreikius – čia galės įsikurti ne tik didelės šeimos su vaikais, bet ir jaunimas, viengungiai. Tai leis suburti gyvą skirtingo amžiaus bei pomėgių bendruomenę, kurią vienys noras gyventi arti miesto centro bei galimybė čia esančias įstaigas pasiekti tiesiog pėstute“, – pastebi A. Baldišiūtė.

BUS ĮRENGTAS NAUJAS SKVERAS

Projekto „Vilniaus džiazas“ vardo krikštatėviu rašytojas Ričardas Gavelis tapo ne veltui – jo atminimui namų pašonėje bus įrengtas modernus skveras, tapsiantis atvira laisvalaikio ir susitikimų vieta. Skvero įrengimą finansuos NT projektą vystanti „Unique Properties“.

„Ričardo Gavelio skveras bus dar viena atgimusi Vilniaus senamiesčio erdvė – atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius čia galėtų atsirasti ne tik pailsėti skirtų suolelių ar čiurlenantis fontanas su moderniais želdynais, bet ir erdvė vaikų žaidimo aikštelei, jaukioms kavinukėms bei kitoms poilsio zonoms“, – vardija A. Baldišiūtė.

Architektės teigimu, „Vilniaus džiazo“ svarbiu akcentu išliks ir senasis administracinės paskirties pastatas, puikiai matomas keliaujant Drujos gatve. 1936 m. pastatytas pastatas yra vienas iš nedaugelio XX a. pirmos pusės pramoninės architektūros pavydžių, kuris ateityje bus restauruojamas.

„Tai itin įdomus tiek savo struktūra, tiek architektūrine išraiška ir puošniomis detalėmis išsiskiriantis pastatas, kuris mena ilgą istoriją ir kartu duoda toną pačiam projektui. Atsižvelgiant į jį buvo sudėliota ir pastatų sistema, sukuriant senamiesčiui būdingą perimetrinį užstatymą su vidiniais kiemais ir išoriniais skverais. „Vilniaus džiazo“ gyventojai galės mėgautis ne tik šio unikalaus paveldo objekto vaizdu, bet ir atsiveriančiomis senamiesčio panoramomis“, – sako A. Baldišiūtė.

Pasak jos, kitoje Drujos g. pusėje besidriekianti geležinkelio linija taip pat laikoma vienu iš projekto privalumų – lėtai pravažiuojantys traukiniai prisideda prie didmiesčio efekto ir kuria romantišką nuotaiką. Jaudintis dėl traukinių keliamo triukšmo taip pat nereikėtų – pro šalį rieda tik keleiviniai traukiniai, kurių dauguma jau yra itin tylūs elektriniai, be to, mieste yra ribojamas jų greitis. Tad buvę gajūs stereotipai apie triukšmingą gyvenimą prie Geležinkelio stoties greitai bus visai pamiršti.

„Vilniaus džiazas“ bus vystomas pasitelkus moderniausius techninius sprendimus bei naudojant aukščiausios kokybės apdailos medžiagas. Atkartojant senamiesčio pastatų koloritą naujas NT projektas darniai įsilies į senąją miesto dalį.

Planuojama „Vilniaus džiazo“ statybas užbaigti iki 2024 m. pabaigos, šiuo metu jau vykdomas butų pardavimas. Daugiau informacijos apie projektą – www.vilniausdziazas.lt.

Teksto autorius: žurnalas „Geras skonis“

Po pastarųjų dviejų itin solidžių metų Lietuvos komercinio nekilnojamojo turto investicinių sandorių rinkoje, 2023 metais šiame segmente jau fiksuojamos daug nuosaikesnės nuotaikos. „Ober-Haus“ duomenimis, per 2023 metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje buvo įsigyta modernaus srautinio komercinio turto (biurai, prekybinės, sandėliavimo ir gamybinės paskirties pastatai ir patalpos, kurių vertė ne mažesnė nei 1,5 mln. eurų) už 147 mln. eurų. 2023 metų pirmojo pusmečio investicijų apimtys yra 15% mažesnės, palyginti su 2022 metų pirmuoju pusmečiu, ir 36% mažesnės, palyginti su 2022 metų antruoju pusmečiu. Tuo pačiu, šių metų pirmojo pusmečio rezultatas yra prasčiausias per pastaruosius ketverius metus (nuo 2019 metų antrojo pusmečio).

Tradiciškai daugiausiai buvo investuota į komercinį nekilnojamąjį turtą, esantį šalies sostinėje, kuri per 2023 metų pirmąjį pusmetį pritraukė net 91% visų investicijų. Likusi dalis investicijų teko kitiems šalies didmiesčiams. „Žvelgiant į pastarųjų penkerių metų duomenis, matyti, kad Vilnius pritraukia apie du trečdalius visų investicijų į modernaus komercinio turto įsigijimą, todėl nenuostabu, kad ir šiais metais investuotojai buvo susikoncentravę išskirtinai į Vilniaus regioną“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Didžiausia dalis investicijų šių metų pirmąjį pusmetį atiteko biuro patalpų segmentui, kuriam buvo išleista 122 mln. eurų arba 83% nuo visų pusmečio investicijų. Todėl visi didžiausi investiciniai sandoriai buvo sudaryti būtent šiame segmente ir išskirtinai šalies sostinėje. Reikšmingiausias sandoris įvyko, kuomet Švedijos investicijų kompanijos „East Capital Real Estate“ valdomas fondas preliminariai už 37 mln. eurų Vilniuje įsigijo du biurų pastatus „Duetto“  iš „Northern Horizon Capital“ valdomo fondo, kuriuos pastarasis buvo įsigijęs 2017 ir 2019 metais. Dar bent trys stambesni investiciniai sandoriai biurų segmente sugeneravo virš 60 mln. eurų, kuomet Vilniuje buvo įsigyti: biurų pastatas šalia Vilniaus oro uosto plėtojamame „Aerocity“ miestelyje, „Link“ verslo centras Žvėryne ir verslo centras „Plaza 31/1“ Senamiestyje. Likusi biurų investicijų dalis atiteko smulkesnių (iki 10 mln. eurų) biuro pastatų ar patalpų įsigijimui Vilniuje ir Kaune.

Šių metų pirmąjį pusmetį investicijų apimtys į prekybinės paskirties objektų įsigijimus buvo neįprastai kuklios ir sudarė tik 12% nuo visų investicijų į komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. „Didžiausias sandoris šiame segmente buvo sudarytas 2023 metų pradžioje, kuomet investicijų bendrovės „Prosperus“ valdomas fondas „PREF III“ iš „Northern Horizon Capital“ valdomo fondo Vilniuje įsigijo virš 17.000 kv. m ploto prekybos ir biurų kompleksą „Domus Pro“. Skelbiama, kad sandorio vertė sudarė 23,5 mln. eurų, tačiau dalis šių investicijų teko ir biurų segmentui, kadangi trečiojo šio projekto plėtros etapo metu buvo pastatytas beveik 5.000 kv. m ploto biurų pastatas“, – komentavo R. Reginis.

Mažiausia dalis investicijų šių metų pirmąjį pusmetį atiteko sandėliavimo ir gamybinės paskirties objektų įsigijimui. Šiame nekilnojamojo turto segmente buvo išleista tik 8 mln. eurų arba 5% nuo visų pusmečio investicijų. Visi įsigyti objektai yra Kauno regione ir neišsiskyrė nei savo dydžiu nei įsigijimo sumomis.

Jeigu 2022 metais Lietuvos investicinių sandorių rinkoje dominavo vietiniai investuotojai  (82%), tai 2023 metų pirmąjį pusmetį lietuvių valdomo kapitalo dalis sudarė 56%. Ne vietinio kapitalo (kapitalo valdytojų) dalį reikšmingai padidino šių metų pirmąjį pusmetį sudaryti du dideli sandoriai, kuomet Švedijos investicijų kompanijos „East Capital Real Estate“ valdomas fondas įsigijo biurų pastatus „Duetto“, o biurų pastatą šalia Vilniaus oro uosto įsigijo Suomijos investicijų valdymo bendrovės „Titanium Fund Management Company“ valdomas fondas. Tačiau žvelgiant ne į investicinių sandorių sumas, o į sandorių skaičių, tai matome, kad rinkoje šiuo metu ir toliau dominuoja lietuviškos įmonės arba vietiniai kapitalo valdytojai. Jie sudarė 9 sandorius iš 11 įvykdytų per visą šių metų pirmąjį pusmetį.

„Žvelgiant į šių metų pirmojo pusmečio rezultatus ir šiuo metu vykstančius pardavimo procesus, matosi, kad bendros nuotaikos investicinių sandorių rinkoje išlieka atsargios. Potencialūs objektų pirkėjai neskuba ir šiuo metu tikisi patrauklesnių pajamingumo rodiklių, o pardavėjai nelinkę reikšmingai mažinti parduodamo turto kainų. Ir nors iš šiuo metu sudaromų sandorių dar sudėtinga vienareikšmiškai teigti, kad rinkoje turime bendrą pelningumo normų (yield) augimą visuose komercinio turto segmentuose, tačiau atskiri atvejai rodo, kad pardavėjai linkę suteikti tam tikras nuolaidas potencialiems pirkėjams“, – įžvalgomis dalinosi ekspertas.

Šiuo metu sudaromų sandorių eiga ir rezultatas labai priklauso nuo konkretaus objekto savybių ir nuo pardavėjo noro ar būtinybės parduoti savo objektą. Augančių palūkanų aplinkoje išaugęs pirkėjų investicinės grąžos apetitas į sudėtingą situaciją įstūmė tuos nekilnojamojo turto savininkus, kurie norėtų kuo greičiau parduoti ne tokį patrauklų nekilnojamąjį turtą. Kaip taisyklė, tai yra senesnės statybos objektai, kurių esami ar potencialūs užimtumo rodikliai yra žemesni nei įprasta rinkoje. Įvertinę tokių objektų perspektyvas (tikėtinas papildomas investicijas ar galimą pajamų srauto sumažėjimą), potencialūs pirkėjai reikalauja daug reikšmingesnės nuolaidos. Todėl tokių objektų pardavėjai arba turi iš esmės sutikti su pirkėjo siūloma kaina, arba pardavimo procesas gali užsitęsti neprognozuojamą laiką. „Reikia tikėtis, kad šių metų antrąjį pusmetį Lietuvos investicinių sandorių rinkoje nepritrūks tipinių objektų sandorių, kurie leistų aiškiau įvertinti pardavėjų ir pirkėjų galimybes realizuojant/įsigyjant nekilnojamąjį turtą tiek atskiruose segmentuose, tiek skirtingose nekilnojamojo turto klasėse“, – sako Raimondas Reginis.

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų birželio mėnesio reikšmė sumažėjo 0,1% (2023 metų gegužę buvo fiksuojamas 0,2% augimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 9,1% (2023 metų gegužę metinis augimas siekė 12,3%).

2023 metų birželio mėnesį butų pardavimo kainos Vilniuje ir Klaipėdoje atitinkamai sumažėjo 0,2% ir 0,3%, o vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 2.550 Eur (-6 Eur/m²) ir 1.602 Eur (-4 Eur/m²). Kaune ir Panevėžyje birželio mėnesį atitinkamai užfiksuotas 0,2% ir 0,1% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 1.723 Eur (+4 Eur/m²) ir 1.058 Eur (+1 Eur/m²). Šiauliuose butų kainos per mėnesį nesikeitė ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.078 Eur.

Per metus (2023 metų birželio mėnesį, palyginti su 2022 metų birželio mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 10,5%, Kaune – 8,6%, Klaipėdoje – 7,1%, Šiauliuose – 4,6% ir Panevėžyje – 4,6%.

„Kadangi daugiau nei pusmetį šalies didmiesčiuose butų pardavimo kainų lygis iš esmės išlieka stabilus, tai metinis butų kainų augimo tempas nuosekliai mažėja ir šių metų birželio mėnesį jis nusileido žemiau 10% ribos. Šiuo metu fiksuojamas metinis butų kainų augimas yra žemiausias per pastaruosius dvejus metus ir šių metų eigoje jis turėtų ir toliau sparčiai mažėti (atsižvelgiant į dabartines kainų raidos tendencijas bei tolimesnes perspektyvas).

O būsto rinkoje ir toliau jaučiamas vangumas ir rinkos atsigavimo ženklų nematyti. Aktyvumo rodikliai ir toliau išlieka neigiamoje zonoje, kadangi būsto nuperkama reikšmingai mažiau nei prieš metus. VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų birželio mėnesį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, Lietuvoje įsigyta 18% mažiau senesnės statybos butų (Klaipėdoje – 10%, Vilniuje – 22%, Kaune – 22%, Panevėžyje – 25%, Šiauliuose – 29% mažiau). Nepaisant to, kad visuose šalies didmiesčiuose yra fiksuojamas neigiamas metinis sandorių pokytis, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje šių metų birželio mėnesį senesnės statybos butų įsigyta daugiau nei gegužės mėnesį. Tuo tarpu Vilniuje tendencijos išliko neigiamos ir birželį buvo įsigyta mažiau senesnės statybos butų nei gegužę. Tai jau trečiasis mėnuo iš eilės kuomet fiksuojamas mažėjantis senesnės statybos butų sandorių skaičius šalies sostinėje. Labai tikėtina, kad brangiausiame šalies didmiestyje būsto ieškantiems pirkėjams, jį šiuo metu įsigyti nėra paprasta dėl rekordiškai aukštų kainų ir išaugusių palūkanų“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Pilna apžvalga (PDF): OHBI apžvalga 2023 m. birželio mėn.

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų gegužės mėnesio reikšmė išaugo 0,2% (2023 metų balandį buvo fiksuojamas 0,3% augimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 12,3% (2023 metų balandį metinis augimas siekė 14,0%).

2023 metų gegužės mėnesį butų pardavimo kainos Klaipėdoje ir Šiauliuose atitinkamai sumažėjo 0,1% ir 0,5%, o vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.606 Eur (-1 Eur/m²) ir 1.077 Eur (-6 Eur/m²). Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje gegužės mėnesį atitinkamai užfiksuotas 0,2%, 0,5% ir 0,3% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 2.556 Eur (+6 Eur/m²), 1.719 Eur (+9 Eur/m²) ir 1.057 Eur (+3 Eur/m²).

Per metus (2023 metų gegužės mėnesį, palyginti su 2022 metų gegužės mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 14,7%, Kaune – 10,2%, Klaipėdoje – 10,0%, Šiauliuose – 5,8% ir Panevėžyje – 6,9%.

„Naujausi tiek pirminės, tiek antrinės būsto rinkos aktyvumo rezultatai rodo, kad Lietuvos būsto rinka pastaruoju metu išlieka pakankamai stabili, tačiau bent jau trumpuoju laikotarpiu matome bendrą neigiamą perspektyvą. Pavyzdžiui, po aktyvesnio šių metų kovo ir balandžio, gegužės mėnesį antrinėje butų rinkoje vėl fiksuojamas aktyvumo smukimas. VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų gegužės mėnesį Lietuvoje įsigyta beveik 2.000 senesnės statybos butų arba 12% mažiau nei 2023 metų balandžio mėnesį ir 19% mažiau nei 2022 metų gegužės mėnesį. Tuo tarpu pirminėje butų rinkoje bendros butų realizacijos apimtys ir toliau išlieka žemumose. „Ober-Haus“ duomenimis, šių metų sausio-gegužės laikotarpiu užfiksuotos realizacijos apimtys, palyginti su 2022 metų vidurkiu, Vilniuje yra 22% mažesnės, Kaune – 17% mažesnės, o Klaipėdoje – 34% mažesnės. Šių metų gegužės mėnesio aktyvumo rodikliai šiuose didmiesčiuose taip pat neparodė teigiamų poslinkių.

Panaši situacija yra ir su būsto pardavimo kainomis. Eilinį kartą šalies didmiesčiuose buvo užfiksuoti nedideli teigiami arba neigiami butų pardavimo kainų pokyčiai, kurie rodo besitęsiančią kainų stagnaciją. Būsto rinkos aktyvumui išliekant pakankamai žemame lygyje arba jam dar mažėjant, auga tikimybė, kad neigiamus būsto pardavimo kainų pokyčius metų eigoje fiksuosime vis dažniau. Augančių paskolų palūkanų aplinkoje būsto pirkėjai ir toliau išlieka itin atsargūs, o didžioji dalis būsto pardavėjų dar nelinkę taikyti realių nuolaidų parduodamo būsto kainoms“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.