Būsto (buto ar namo su sklypu) nuomos sutartis – tai dviejų šalių sandoris, kuomet viena šalis perduoda kitai šaliai valdyti ir naudoti nekilnojamojo turto objektą už sąlyginai nedidelį (paprastai apie pusę procento objekto vertės) mokestį per mėnesį. Be abejo, abiem sandorio šalims būtina tokį susitarimą užfiksuoti ir aprašyti. Tam naudojama nuomos sutartis.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai šalys vengdamos mokesčių valstybei ar dėl klaidingų įsitikinimų nesudaro nuomos sutarties, tačiau nuoma vyksta. Toks modelis pavojingas abiem šalims – tiek nuomotojui dėl galimos žalos, nuompinigių nemokėjimo, tiek ir nuomininkui, netikėtai nutraukus nuomą, pasikeitus planams ar pan.

Sutartys turi būti sudaromos raštiškai. Vis dar pasitaiko atvejų, kuomet nuomos sutartis sudaroma žodiškai. Taip gali būti, tačiau rašytinė nuomos sutartis padės išvengti ginčų. Be to, teisės aktų tvarka ilgesnė nei 1 metų nuomos sutartis privalo būti rašytinė. Nuomos sutarties šablonų galima rasti internete.

Sutartis privalo būti sudaryta valstybine kalba. Tačiau esant poreikiui, pavyzdžiui, nuomojant butą užsieniečiui, sutartis gali būti sudaroma ir kitomis kalbomis. Tokiu atveju patartume naudotis teisininkų ar NT agentūrų, kurios parengs teisingą sutarties vertimą, pagalba.

Nuomos sutartis gali būti sudaryta ir patvirtinta notaro arba sudaroma be notaro (didžioji dalis nuomos sutarčių netvirtinamos notaro). Taip pat šios sutartys gali būti užregistruotos Registrų centre. Paprastai to reikia norint deklaruoti gyvenamąją vietą ar apsaugoti savo interesus prieš trečiąsias šalis. Nuomininkas gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą nuomojamame bute ar name tik gavęs savininko sutikimą. Paprastai to reikia užsienio šalių piliečiams, atvykusiems gyventi, dirbti ar studijuoti Lietuvoje, vizos klausimais, registruojant vaikus į darželius ir mokyklas.

Nuomos sutartyje būtina nurodyti keletą esminių sutarties elementų:

1. Identifikuoti sutarties šalis (savininką ar jo įgaliotą atstovą ir nuomininką/nuomininkus – vardas, pavardė, asmens kodas ar gimimo data).
2. Tiksliai aprašyti nuomojamą objektą: nurodyti adresą ir patalpų unikalų numerį, automobilio stovėjimo vietos ar garažo unikalius numerius, pažymint juos planuose ir kt.
3. Nurodyti terminą, kuriam laikui turtas nuomojamas. Būna ir neterminuotų sutarčių, tačiau mes visada rekomenduojame apibrėžti nuomos laikotarpį. Aiškus baigtinis terminas leidžia tiek savininkui, tiek nuomininkui turėti aiškius rėmus laike, prognozuoti būsimus veiksmus. Nuomininkas turi pirmenybės teisę nuomotis būstą, pasibaigus nuomos terminui, tačiau tik tuo atveju, jei tinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas.
4. Nurodyti nuomos kainą. Aptarti ir kitus mokėjimus (mokesčius valstybei, komunalinius mokesčius), mokėjimo formą (grynais ar pavedimu) ir periodiškumą (paprastai tai mėnesinis mokestis). Pasibaigus nuomos terminui, nuomos kaina gali būti peržiūrima ir keičiama. Nustatant nuomos kainą, rekomenduojame susipažinti su esamomis nekilnojamojo turto nuomos kainomis: NT kainų lentelės.
5. Nurodyti nuomos užstatą (depozitą). Taip pat paprastai nuomininkas sumoka būsto savininkui užstatą (depozitą) – dažniausiai vieno ar dviejų mėnesių nuomos dydžio sumą, kaip garantą, kad esant žalai ar vėluojant mokėjimams nuomotojas turėtų iš ko padengti žalą.
6. Taip pat prie sutarties įprastai pridedamas ir priėmimo–perdavimo aktas, kuriame raštiškai užfiksuojama perduodamo turto būklė (tvarkingas, išvalytas ir pan.), inventorius, užfiksuojami skaitliukų parodymai, aprašomi defektai ir kt. Dar geriau, jei padaromos turto nuotraukos (fotofiksacija) ir pridedamos prie priėmimo-perdavimo akto. Tai padeda išvengti interpretacijų bei nesusipratimų nuomos termino pabaigoje. Kartais kyla klausimas dėl turto nudėvėjimo arba dėl galimos žalos (subraižytos grindys, išpurvintos sienos ar lubos, įskilusios plytelės ir t. t.). Tokiu atveju labai gelbsti būsto perdavimo metu daroma buto ar namo būklės fotofiksacija. Tada visoms šalims nekyla klausimų, kas ir kaip atrodė perdavimo metu ir kaip yra dabar – turtą grąžinant. Atlikti nuotraukas galima ir su mobiliuoju telefonu, tai greitas ir paprastas procesas, kuris labai padeda ateityje išvengti nesutarimų ir galimų nuostolių.
7. Įtraukti sąlygą, jog nuomininkas būstą įsipareigoja naudoti tik savo asmeninėms gyvenamosioms reikmėms.
8. Įtraukti sąlygą dėl naminių gyvūnų laikymo (nurodyti, ar leidžiama/draudžiama juos laikyti).

Kuo išsamesnė ir pilnesnė sutartis, tuo mažiau erdvės interpretacijoms ar nesusipratimams. Todėl taip pat rekomenduojame aptarti ir kitus svarbius momentus: galimos periodinės turto apžiūros, kas atsakingas už galimus gedimus, remontus ir pan.

Kieno pareiga atlikti kapitalinį ir einamąjį remontą? Esant poreikiui, kapitalinį remontą turi atlikti savininkas. Paprastai tai apima esmines buto ar viso pastato konstrukcijas (stogą, sienas, pamatus, langus ar inžinerinius įrengimus). Smulkų remontą gali atlikti ir nuomininkas, ir nuomotojas, priklausomai nuo susitarimo ir nuo to, kodėl atsirado tokio remonto poreikis. Jei toks poreikis atsirado nuomininko „dėka“ (pažeistos sienos, grindys ar įrengimai) – tada, be abejo, remontą turi daryti arba kompensuoti tokio remonto išlaidas turi nuomininkas.

Kaip sprendžiami nesutarimai tarp nuomininko ir nuomotojo, pvz., sugedus buitinei technikai? Dažnas klausimas būna, kas turi dengti sugedusios buitinės technikos remonto ar keitimo nauja įranga išlaidas. Bendra taisyklė yra tokia – jei buitinė technika sugedo dėl senumo, tuomet išlaidas kompensuoja nuomotojas, tačiau jei sugedo dėl netinkamo naudojimo – be abejo, kompensuoja nuomininkas. Žinoma, dažnai yra pakankamai sunku nustatyti tokių gedimų priežastis, tada šalys geranoriškai tariasi ir sutarta proporcija pasidalina išlaidas.

Teisė nuomoti. Ypač svarbu prieš mokant depozitą įsitikinti, ar asmuo turi teisę nuomoti šį būstą.  Savininkas, kaip įrodymą, turi pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodytas būsto savininkas.

Jei nuomojamas turtas yra įkeistas kreditoriams, tokiu atveju turi būti banko/kreditoriaus sutikimas nuomoti. Būsimas nuomininkas turi pasidomėti, ar turtas nėra įkeistas, ir paprašyti nuomotojo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą su nuosavybės įrašu.

Turto draudimas. Nuomininkui svarbu pasidomėti, ar nuomojamas būstas ir jame esantis turtas (baldai, buitinė technika, kt.) yra apdrausti. Rekomenduojame pasirūpinti būsto ir jame esančio turto draudimu – tai geriausias sprendimas, padėsiantis padengti finansinius nuostolius, patirtus dėl netikėtai turtui nutikusių įvykių (pvz., gaisro, vandens užliejimo, vagystės atveju ir kt.).

Nuomininko patikimumas. Savininkams rekomenduojama patikrinti būsimo nuomininko mokumą. Tokią informaciją teikia „Creditinfo“ (patikrinti gali tik įmonės, turinčios sutartį su „Creditinfo“).

Reikia pagalbos nuomojant būstą?
Skambinkite +370 5 210 97 00 arba parašykite mums info@ober-haus.lt

Įprastuose būsto pardavimo sandoriuose egzistuoja du nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo etapai: kuomet pasirašoma preliminarioji sutartis ir vėliau pagrindinė (notarinė).

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę (notarinę) – sutartį. Preliminariosios sutarties pagrindu turtas nėra perleidžiamas ir tai dar nėra pirkimo-pardavimo sandoris – tačiau šia sutartimi šalys susitaria sudaryti pagrindinę sutartį ateityje.

Kodėl apžiūrėjus turtą nebūtinai iškart pasirašoma notarinė sutartis, o dar patartina sudaryti ir preliminariąją? Preliminariąja sutartimi pirkėjas ir pardavėjas gali operatyviai fiksuoti savo įsipareigojimus ir susitarimo sąlygas, tai svarbu tam, kad viena iš šalių nepersigalvotų iki tol, kol yra ruošiama notarinė sutartis, gaunami įvairūs leidimai, sutikimai ir kt. dokumentai būtini notarinei sutarčiai sudaryti. Taip pat preliminarioji sutartis yra ypatingai svarbi norint įsigyti nekilnojamąjį turtą, kuris dar nėra baigtas statyti arba išsirinkus pirkti turtą, kurio finansavimui bus imama paskola. Kai objektas pilnai baigiamas statyti ar kai pirkėjas turi banko kredito sutartį, pasirašoma notarinė sutartis.

Įsigyjant būstą, ypač be specialisto pagalbos, labai svarbu teisingai ir atidžiai sudaryti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį bei nepamiršti esminių aspektų. Dalinamės „Ober-Haus“ parengta atmintine, ko nepamiršti ir ką būtina įtraukti į preliminariąją sutartį.

1. Visoms sutartims ypatingai svarbus tikslumas. Todėl sudarant sutartį būtinai nurodykite jos sudarymo datą, vietą ir tiksliai identifikuokite parduodamą turtą ir sandorio šalis: nurodykite vardus, pavardes, asmens kodus arba gimimo datas, turto adresą, unikalų (unikalius) numerį, tikslų plotą, kambarių skaičių, pastato statybos metus ir kt. Sutartyje įtvirtintos tikslios, atvirai aptartos sąlygos visuomet leis objektyviai vertinti pačią sutartį ir atsiriboti nuo bet kokių interpretacijų. Atminkite, kad viskas gerai yra tol, kol yra gerai, tačiau jei bet kuri iš Šalių dėl savo kaltės ar neapdairumo nebevykdo ar negali vykdyti sutarties, kiekviena sąlyga ir jos formuluotė gali tapti lemtinga.

2. Esminės sąlygos. Sutartyje būtina įtvirtinti esmines sąlygas: kainą, notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atsiskaitymo ir patalpų perdavimo pirkėjui terminus (jie tarpusavyje labai retai sutampa), atsiskaitymo būdą, būtina nurodyti – atsakomybę už sutarties nevykdymą (baudų dydį ir jų taikymo atvejus).

3. Kaina ir mokėjimo terminai. Sutartyje tiksliai įvardinkite bendrą turto pardavimo kainą ir jei jos mokėjimas terminas bus išskaidytas atskirais mokėjimais – tikslius terminus ir šių mokėjimų dydžius. Taip pat, jei mokėjimų terminai, jų dydžiai ar netgi galutinė kaina priklauso nuo kokių nors papildomų sąlygų – būtinai sutartyje jas nurodykite (pvz., paskirties keitimas, patalpų remontas ir pan.).

4. Trečiosios šalys. Sutartyje būtina nurodyti ir visus apsunkinimus, suvaržymus, apribojimus ar trečiųjų asmenų teises, interesus į turtą (pvz., sudaryta nuomos sutartis, turtas yra įkeistas kreditoriui, o galbūt turtas yra ginčo objektas teisme). Tai yra svarbu dėl to, jog šiuo atveju pardavėjas tinkamai atskleistų pirkėjui visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos galutinei sutarties sudarymo datai ar sąlygoms.

5. Šalių pareiškimai ir garantijos. Sutartyje nusimatykite, kad iki sudarant šią sutartį Šalys atliko visus būtinus teisinius veiksmus, reikalingus sudaryti ir tinkamai vykdyti Preliminariąją sutartį, taip pat numatykite papildomą sąlygą, jog kiekviena Šalis, sudarant preliminariąją sutartį, nepažeis jokių ją saistančių įsipareigojimų, susitarimų su bet kokiomis trečiosiomis šalimis. Tokių, iš pažiūros labai abstrakčių, sąlygų įtvirtinimas sutartyje įpareigoja abi Šalis būti maksimaliai atviroms.

6. Baldai ir daiktai. Dažnai būstas parduodamas su baldais, buitine technika ar kitais apyvokos daiktais. Tokiu atveju būtina šalia preliminariosios, rezervacinės ar kitos panašaus pobūdžio sutarties pridėti ir paliekamų daiktų sąrašą, ir jei jie įtraukti bendrą turto pardavimo kainą – turtėtų būti nurodyta sąlyga, jog šie daiktai perleidžiami neatlygintinai. Kitų atveju, priklausomai nuo jų vertės ir kitų aplinkybių, turto pardavėjui gali atsirasti prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį viršijus neapmokestinamąsias pajamas (šiuo atveju atkreipiame dėmesį ir į pirkėjus, perkančius turtą su kreditu – tokios aplinkybės gali turėti įtakos jų paskolos sąlygoms). Toks sąrašas turėtų būti kuo išsamesnis, derėtų nurodyti netgi buitinės technikos gamintoją ir modelio numerį. Šalia būtina nurodyti ir patalpų ar daiktų būklę: jei parduodamame būste yra kokie nors defektai – būtina tai nurodyti šiame priede arba preliminarioje sutartyje.

7. Patalpų fotofiksacijos. Atskiru priedu galima pridėti ir patalpų bei tų pačių paliekamų daiktų fotofiksacijas. Tokie priedai turėtų būti įvardinti ir sutartyje ir turėtų būti neatskiriama sutarties dalimi. Jas atlikti reiktų du kartus: vieną – prieš pasirašant preliminariąją sutartį, antrą – perduodant pirkėjui patalpas. Šios fotofiksacijos turėtų apimti tiek bendrą patalpų būklę, tiek, jei tokių yra, defektus. Būtent tokių fotofiksacijų atlikimas eliminuoja bet kurios iš šalių norą pasielgti nesąžiningai: pirkėjo – po sutarties sudarymo apeliuoti į netinkamą patalpų būklę ir nesąžiningai reikalauti kompensacijos, pardavėjo atveju – nepakeisti, pvz., kokybiškų baldų prastesniais ar mažiau kokybiškais.

8. Gerai apgalvokite, koks terminas turėtų būti numatytas notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui. Paprastai jo trukmė yra 2–8 savaitės nuo preliminariosios sutarties sudarymo, priklausomai nuo to, ar Šalims arba Šaliai reikia atlikti kokius nors papildomus veiksmus, gauti sutikimus, leidimus ir kt. dokumentus (banko leidimas parduoti turtą, kadastrinių matavimų atnaujinimas ir įregistravimas Registrų centre, santuokinio sutikimas parduoti turtą, teismo leidimas parduoti turtą ir kt.). Kiekviena iš prieš tai nurodytų aplinkybių turi skirtingus įgyvendinimo terminus, todėl sudarant sutartį kiekvieną jų būtina gerai įvertinti. Svarbu yra tai, kad per numatytą laiką nesudarius notarinės pirkimo-pardavimo sutarties, kaltoji Šalis kitai Šaliai turi atlyginti nuostolius ir sumokėti baudą, kurios dydis paprastai sutampa su rankpinigiais. Nusimatykite tikslų terminą, iki kurio pardavėjas privalo perduoti turtą pirkėjui. Jis nebūtinai privalo sutapti su notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo diena. Jei turtas perkamas be jokių baldų, buitinės technikos ar kitų daiktų, rekomenduojame aiškiai nusimatyti, iki kurio termino pardavėjas pirkėjui perduoda ne tik patalpų raktus, bet ir numatyti pardavėjo prievolę atlaisvinti turtą nuo visų asmeninių daiktų (pvz., senų baldų, rakandų ir kt.).

9. Pirmasis mokėjimas arba avansas. Jų dydis nėra apibrėžtas ir dažnai varijuoja nuo kelių šimtų eurų iki keliasdešimties tūkstančių, itin brangių sandorių atvejais – šimtų tūkstančių eurų. Preliminariosios sutarties sąlygų vykdymo užtikrinimui tarp pirkėjo ir pardavėjo sutartas rankpinigių dydis turėtų būti toks, kuris iš tiesų įpareigotų pardavėją parduoti, pirkėją – pirkti, o visas šalis apskritai – laikytis susitarimo sąlygų. Dažniausiai jų dydis yra 5–10% perkamo turto kainos, o jei ji iš tiesų nedidelė – pirmasis mokėjimas gali sudaryti 30% ar netgi daugiau perkamo turto kainos. Šis pirmasis mokėjimas įskaitomas į bendrą turto pardavimo kainą ir jo tikslas yra užfiksuoti, jog pirkėjas neatsitrauks ir nepersigalvos turtą pirkti, o pardavėjas neieškos kito pirkėjo ir parduos turtą pirkėjui už sutartą kainą. Šiuo atveju sąmoningai naudojame sąvoką „pirmasis mokėjimas“ arba „avansas“, kadangi savo esme ir tikrąja funkcija tai nėra rankpinigiai ar depozitas (jie dažnai tarpusavyje yra maišomi, o savo esme jie dominuoja kitokio pobūdžio sutartyse).

10. Notarinės išlaidos. Preliminariojoje sutartyje numatykite, kokiomis dalimis (pirkėjas ir pardavėjas) dengsite notarines išlaidas. Pagal Civilinį kodeksą jas turėtų dengti pirkėjas, tačiau antrinės rinkos būsto pardavimo praktikoje dažniausiai Šalys jas pasidalina pusiau. Tačiau tai nėra taisyklė, o veikiau derybų objektas.

11. Preliminariosios sutarties pakeitimai privalo būti derinami raštu. Jei nėra galimybių to formalizuoti atskirame dokumente, pakeitimus galite atlikti ir el. paštu ar sms žinutėmis, šiuo atveju svarbu, kad abi Šalys aiškiai patvirtintų sutinkanti su pakeitimais.

12. Sutarties galiojimas. Paprastai preliminarioji sutartis turi terminuotą galiojimą iki Šalių numatytos dienos arba galioja iki notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tarp Šalių suderintos sąlygos būtų tinkamai perkeltos į notarinę pirkimo-pardavimo sutartį.

13. Turto perdavimas. Jį atlikti visuomet rekomenduojame tik po to, kai pirkėjas pilnai atsiskaito su pardavėju. Perduodant turtą rekomenduojame atskirai užfiksuoti elektros, karšto ir šalto vandens, dujų ir kt. skaitiklių rodmenis. Dažniausiai būtent nuo šių rodmenų atsiranda prievolė pirkėjui mokėti komunalinius mokesčius. Perduodant turtą rekomenduojame atlikti ir patalpų bei baldų ar daiktų, jei tokie buvo perduodami kartu, fotofiksacijas ir jas, kaip atitinkančias anksčiau sudarytą susitarimą, pasitvirtinti tarpusavyje. Tai eliminuoja riziką nepagrįstai kvestionuoti patalpų būklę jau po sandorio ir patalpų priėmimo, tačiau antra vertus – tai neatleidžia pardavėjo įsipareigojimo kompensuoti nuostolius pirkėjus dėl paslėptų defektų.

Be abejo, savarankiškai parengti sutartį taip, jog joje įtvirtintos sąlygos būtų maksimaliai aiškios, plačios, bet kartu ir tikslios, apimančios daugelį skirtingų situacijų, nėra paprasta. Pvz., kaip elgtis, jei sutartyje buvo numatytas terminas perduoti turtą pirkėjui, bet jis vis dar nėra pilnai atsiskaitęs – ar jam reikia perduoti ar ne? O jei bet kuri iš Šalių vėluoja gauti reikalingus leidimus, tačiau savo ketinimų pirkti arba parduoti nekeičia, priešingai – atvirai juos deklaruoja? Ar sutartį kita Šalis gali nutraukti? O jei pirkėjas vėluoja sumokėti rankpinigius, tačiau preliminariąją sutartį yra pasirašęs – ar jis privalo mokėti baudą? Kuo išsamesnė, daugiau sąlygų apimanti sutartis bus – tuo sklandžiau vyks visas pardavimo procesas.

Reikia pagalbos parduodant būstą?
Skambinkite +370 5 210 97 00 arba parašykite mums info@ober-haus.lt

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų spalio mėnesio reikšmė sumažėjo 0,1% (2023 metų rugsėjo mėnesio reikšmė nesikeitė). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 1,1% (2023 metų rugsėjį metinis augimas siekė 2,6%).

2023 metų spalio mėnesį Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje butų pardavimo kainos atitinkamai sumažėjo 0,1%, 0,1% ir 0,4% ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 2.565 (-3 Eur/m²),  1.722 Eur (-2 Eur/m²) ir 1.074 Eur (-4 Eur/m²). Tuo tarpu Klaipėdoje spalio mėnesį užfiksuotas 0,3% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 1.619 Eur (+6 Eur/m²). Šiauliuose butų kainos per mėnesį nesikeitė ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.103Eur.

Per metus (2023 metų spalio mėnesį, palyginti su 2022 metų spalio mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 0,8%, Kaune – 1,8%, Klaipėdoje – 0,7%, Šiauliuose – 3,4% ir Panevėžyje – 1,9%.

„Reikšmingai žemyn pasikoregavęs būsto rinkos aktyvumas ir nustojusios augti pardavimo kainos, akivaizdžiai koreguoja ir naujo būsto plėtotojų sprendimus. Naujausiais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pradėtų statyti būstų skaičius daugiabučiuose (trijų ar daugiau būstų pastatuose) Lietuvoje 2023 m. I-III ketv., palyginti su 2022 metų tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo net 49%. Per tą patį laikotarpį leistų statyti būstų skaičius daugiabučiuose susitraukė 51%. Tai rodo, kad investuotojai nesitiki staigaus būsto rinkos atsigavimo ir koreguoja naujo būsto plėtros planus (statybų pradžia nukeliama neapibrėžtam laikotarpiui, mažėja išduodamų statybos leidimų skaičius ir pan.).

Žemas realizacijos apimčių aktyvumas pirminėje rinkoje bei išaugęs neparduoto būsto skaičius jau pastatytuose projektuose, pastebimai sumažino plėtotojų pasitikėjimą šalies būsto rinka.  „Ober-Haus“ duomenimis, šių metų sausio-spalio laikotarpiu užfiksuotos naujų butų realizacijos apimtys, palyginti su 2022 metų vidurkiu, Vilniuje yra 13% mažesnės, Kaune – 30% mažesnės, o Klaipėdoje – 27% mažesnės. Plėtotojai matydami, kad šiuo metu pirkėją sunku privilioti net ir pasiūlius nedidelę nuolaidą, nebeskuba rinkai pateikti naujų būstų. Tikėtina, kad reikšmingai mažėjanti pasiūla gali padėti plėtotojams iš esmės išlaikyti esamą būsto kainų lygį rinkoje.

 „Ober-Haus“ duomenimis, Vilniuje per šių metų devynis mėnesius buvo pradėtos virš 1.500 naujų butų statybos arba jų pardavimai ir tai yra ketvirtadaliu mažiau nei 2022 metų tuo pačiu laikotarpiu. O pavyzdžiui, itin aukštu rinkos aktyvumu pasižymėjusiais 2021 metais per tą patį laikotarpį rinkai buvo pasiūlyta daugiau nei 4.600 butų. Vadinasi per dvejus metus plėtotojų ketinimai investuoti į naujų butų statybas susitraukė net tris kartus“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Maža būstų pasiūla, prastos kreditavimo sąlygos ir neišvystytas komercinio nekilnojamojo turto sektorius – taip atrodė Lietuvos NT rinka 1998 metais. Per 25 metus daugiau nei 10 kartų išaugo pardavimui statomų butų skaičius, beveik 4 kartus didėjo būsto rinkos aktyvumas, kreditavimo palūkanos sumažėjo nuo dviženklio iki vienaženklio skaičiaus, o šiuolaikiškų biuro pastatų ir prekybos centrų jau priskaičiuojama šimtais – tokį pokytį rodo „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto rinkos 1998-2023 metų apžvalga, atlikta įmonės 25-erių metų jubiliejui pažymėti.

2000-ieji  – Lietuvos NT rinkos formavimosi pradžia

1998-2000-uosius galima laikyti visos Lietuvos nekilnojamojo turto sektoriaus formavimosi pradžia. Dėl neišvystytų kreditavimo paslaugų Lietuvos gyventojai būstą įsigyti dažniausiai galėjo tik iš nuosavų lėšų, o komercinė statyba su tikslu parduoti ar išnuomoti buvo tik pradėta vystyti. Taigi prieš 25 metus investuotojai plėtojo pavienius daugiabučius, verslo ir prekybos centrus ir bet koks pardavimui ar nuomai statomas naujas objektas buvo reikšmingas įvykis nekilnojamojo turto rinkoje.

1998 m. prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai bei mažiausiai keleriems metams užkirto kelią spartesnei nekilnojamojo turto sektoriaus plėtrai. Nepaisant neigiamų Rusijos krizės padarinių Lietuvos ekonomikai, tuo metu naujos statybos būstas pamažu tapo prieinamas daug platesnei visuomenės daliai. Buvo fiksuojamas būsto kainų sumažėjimas, o kreditavimo rinka pradėjo daug sparčiau augti.

Palyginimui, Vilniuje 1998-2000 metais plėtotojai pardavimui daugiabučiuose kasmet pastatydavo apie 300-500 butų, o nuo 2003 metų sostinėje prasidėjo didysis statybų bumas (Kaune ir Klaipėdoje nuo 2005 metų, o Šiauliuose ir Panevėžyje nuo 2006-2007 metų), kuris tęsėsi iki pasaulinės finansinės krizės įkarščio. Po to beveik 5 metus nekilnojamojo turto rinka ir statybų sektorius buvo savotiškoje duobėje (2009-2013 m. laikotarpiu), po kurios jau sekė aktyvios plėtros fazė. Pastaraisiais metais plėtotojai sostinėje kasmet pardavimui pastato net 10 kartų daugiau – apie 4.000-5.000 butų.

Gerėjantis būstų įperkamumo rodiklis

Per pastaruosius 25 metus statistinis butų kainų ir atlyginimo santykis pastoviai kito, bet didžiausią įtaką šiam pokyčiui turėjo būsto kreditavimo rinkos proveržis 2002-2003 metus, po kurio sparčiai augančios būsto kainos buvo kompensuojamos daug geresnių finansavimo sąlygų.

Nors 2004-2006 metų laikotarpiu butų kainų ir atlyginimo santykis pradėjo sparčiai prastėti, tačiau tuo metu pirkėjams rūpėjo ne būsto kaina, o galimybė 100% finansuoti įsigyjamą būstą itin ilgam laikotarpiui. Šis įperkamumo rodiklis atsistatė tik po pasaulinės finansų krizės.

Greitai auganti kreditavimo rinka nulėmė sparčią NT sektoriaus plėtrą

Prieš 25 metus galimybės pasiskolinti būstui įsigyti buvo nepalyginamai prastesnės nei šiandien: aukšti nuosavo kapitalo reikalavimai, trumpas paskolos laikotarpis, o metinė palūkanų norma dažniausiai siekdavo 10-15% ar net daugiau. Iki 2000-ųjų Lietuvoje ilgalaikes paskolas būstui teikė tik keli bankai, o maksimalus tokių paskolų laikotarpis siekė 10 metų.

Po Rusijos krizės atsigaunanti šalies ekonomika ir gerėjanti gyventojų ir įmonių finansinė padėtis sulaukė dėmesio iš užsienio investuotojų ir kreditavimo sektoriuje. Matydamos neišplėtotos rinkos augimo potencialą, Lietuvoje aktyviai kūrėsi naujos kreditavimo įstaigos, kurios dėl klientų konkuravo vis patrauklesnėmis kreditavimo sąlygomis: mažėjo nuosavo kapitalo reikalavimai ir paskolų palūkanų normos bei reikšmingai ilgėjo maksimalus paskolų laikotarpis.

Proveržiu kreditavimo rinkoje galima laikyti 2002-2003 metus, kuomet bankai pirmą kartą pradėjo teikti būsto paskolas 40 metų laikotarpiui (iki to laiko maksimalus paskolos laikotarpis siekė 25 metus). Tai akivaizdžiai pagerino būsto įsigijimo galimybes, kadangi ilgesnis paskolos laikotarpis būsto pirkėjui leido reikšmingai sumažinti paskolos įmokas.

Nuo 90-ųjų pabaigos įsigytų būstų (butų ir namų) skaičius Lietuvoje nuosekliai ir sparčiai augo, o santykinis aktyvumo pikas buvo pasiektas 2005 metais. Tais metais 1.000-iui gyventojų teko beveik 17 įsigytų būstų ir tai buvo beveik 3 kartus daugiau nei 2000 metais.

2007-2009 metų laikotarpyje šis rodiklis nukrito beveik 60% ir santykinis rinkos aktyvumas vėl sugrįžo į 2000-2001 metų lygį. Nuo 2009 metų prireikė net 10 metų, kad būtų pasiektas naujas būsto rinkos aktyvumo rekordas šalyje. Vėliau sekęs dar vienas nekilnojamojo turto rinkos popandeminis bumas kilstelėjo būsto kainas ir rinkos aktyvumą į dar anksčiau neregėtas aukštumas. 2021 metais Lietuvoje 1.000-iui gyventojų jau teko 20 įsigytų būstų.

Kreditavimo plėtros kaina – NT rinkos griūtis

Kaip parodė vėlesni įvykiai, šie kardinalūs kreditavimo rinkos pokyčiai turėjo savo kainą, kurią sumokėjo visa šalies ekonomika ir nekilnojamojo turto rinka pasaulinės finansų krizės įkarštyje (2008-2009 metais). Būtent būsto kreditų prieinamumas plačiai visuomenės daliai atvėrė galimybes įsigyti būstą, kas lėmė ne itin tvarų nekilnojamojo turto rinkos augimą 2004-2007 metais.

Nepaisant būsto plėtotojų bandymų kasmet rinkai pasiūlyti vis daugiau naujų būstų, rinkos potencialas buvo pastebimai didesnis ir nekilnojamojo turto rinkoje užsisuko kainų augimo pasiutpolkė. „Ober-Haus“ duomenimis, butų pardavimo kainos šalies didmiesčiuose 2004-2007 metų laikotarpiu išaugo net 3 kartus, o įperkamumo rodiklis smuktelėjo iki rekordinių žemumų.

Pavyzdžiui, 2003 metais statistinis vilnietis už savo vidutinį grynąjį (neto) metinį darbo užmokestį galėjo įsigyti 5,1 kv. m vidutinės klasės bute Vilniuje, o 2007 metais šis rodiklis siekė tik 3,1 kv. m. 1998 metais šis rodiklis Vilniuje siekė 5,5 kv. m, o 2022 – 6,6 kv. m.

Komercinio NT sektoriaus rinkos augimas

Sparčiai gerėjantis finansavimo prieinamumas suteikė milžinišką postūmį visam šalies statybų sektoriui. Būtent prieš 20-25 metus šalies didmiesčiuose pradėti aktyviau plėtoti gyvenamosios ir komercinės paskirties projektai, kurie gyventojams leido kurtis individualios architektūros projektuose, o įmonės pradėjo veiklą vykdyti šiuolaikiškai rekonstruotose ar naujai pastatytuose objektuose. Biurai tapo vienu iš sparčiausiai besiplėtusių nekilnojamojo turto segmentų šalies didmiesčiuose, kadangi naujai besikuriančios ir besiplečiančios įmonės stengėsi savo darbuotojams pasiūlyti šiuolaikiškas darbo vietas.

Per pastaruosius 25 metus vien Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje buvo įgyvendinta virš 350 projektų (skaičiuojant ir skirtingus plėtros etapus), kuriuose buvo įrengta virš 1,4 mln. kv. m. šiuolaikiško naudingo biuro ploto ir juose šiuo metu darbuojasi apie 150.000 darbuotojų.

Aktyvi prekybos centrų plėtra

Ne ką mažiau įspūdinga plėtra fiksuojama prekybos patalpų sektoriuje. 90-ųjų pabaigoje didieji maisto prekių tinklai pradeda sparčiau atidarinėti naujas maisto prekių parduotuves (angl. supermarket), kuriasi pirmieji mažmeninės ir didmeninės prekybos statybinių medžiagų centrai (angl. „do it yourself“ – DIY) bei duris atveria pirmieji tradiciniai prekybos centrai, kurie lankytojams po vienu stogu pasiūlė įvairių prekių ir paslaugų gausą.

Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama arti 60 didesnių tradicinių prekybos centrų, kurių bendras prekybinis plotas siekia apie 1,2 mln. kv. m. Jeigu 2003 metais vienam šalies gyventojui tokiuose prekybos centruose teko tik 0,06 kv. m prekybinio ploto, tai 2023 metais šis rodiklis jau 7 kartus didesnis (apie 0,41 kv. m). Ir tai neskaičiuojant šiuo metu visoje Lietuvoje veikiančių gausaus maisto prekių parduotuvių skaičiaus ar besikuriančių didesnės apimties prekybos parkų (angl. retail park).

Nuo 2000 iki 2010 metų bendras naudingas plotas verslo centruose ir tradiciniuose prekybos centruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje išaugo net 16 kartų ir pasiekė beveik 1,3 mln. kv. m. Ir nors sekantis dešimtmetis (2010-2020 m.) pasižymėjo nuosaikesniu šiuolaikiško ploto augimo tempu (bendras plotas ūgtelėjo 60%), tačiau plėtotojai pradėjo daugiau dėmesio skirti kokybiniams plėtros aspektams ir rinkai siūlė vis daugiau inovatyvesnių ir įvairesnių projektų. Tikėtina, kad sekantis dešimtmetis pasižymės dar didesne kokybine įvairove ir atnaujinamų jau morališkai ir fiziškai pasenusių projektų gausa.

Kokybinė NT plėtra

Žvelgiant į šalies nekilnojamojo turto sektoriaus pokyčius per pastaruosius 25 metus, aiškiai galima matyti ne tik kiekybinį, bet ir kokybinį plėtros šuolį. Jeigu prieš kelis dešimtmečius rinka su dideliu susidomėjimu priimdavo bet kokį naują projektą, tai šiuo metu nekilnojamojo turto rinkoje daug dažniau kalbama apie tarptautiniu mastu naudojamus naujuosius plėtros principus ar produktus: energinį efektyvumą, pastatų tvarumo vertinimo standartus, ESG (aplinkos apsauga, socialinė atsakomybė ir valdysena) kriterijų taikymą, elektroninę prekybą, „15 minučių miesto“ koncepciją, bendro gyvenimo ir darbo erdves, laikinąsias parduotuves ar daugiafunkcinių verslo patalpų projektų plėtrą.

 „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų rugsėjo mėnesio reikšmė nesikeitė (2023 metų rugpjūtį buvo fiksuojamas 0,4% augimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 2,6% (2023 metų rugpjūtį metinis augimas siekė 4,9%).

2023 metų rugsėjo mėnesį Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje atitinkamai užfiksuotas 0,2%, 0,3% ir 0,4% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 1.613 Eur (+3 Eur/m²), 1.103 Eur (+3 Eur/m²) ir 1.078 Eur (+4 Eur/m²). Tuo tarpu Vilniuje ir Kaune butų pardavimo kainos per mėnesį sumažėjo 0,1% ir vidutinė kvadratinio metro kaina atitinkamai sudarė 2.568 (-3 Eur/m²) ir 1.724 Eur (-2 Eur/m²).

Per metus (2023 metų rugsėjo mėnesį, palyginti su 2022 metų rugsėjo mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 2,6%, Kaune – 3,2%, Klaipėdoje – 1,6%, Šiauliuose – 3,7% ir Panevėžyje – 2,5%.

„Lietuvos būsto rinkoje ir toliau tęsiasi stagnacijos laikotarpis. Nors rinkos aktyvumo rodikliai nerodo jokių pagerėjimo ženklų, didžioji dalis būsto pardavėjų iš esmės nekeičia savo pardavimo strategijos ir yra pasirengę ilgesniam pardavimo procesui. Pavyzdžiui, naujausios SEB banko apklausos duomenimis, 46% apklaustų gyventojų Lietuvoje mano, jog būsto kaina per artimiausius dvylika mėnesių didės (2023 metų antrąjį ketvirtį taip manančių dalis sudarė 43%). T. y. beveik pusė apklaustųjų artimiausiu metu dar tikisi būsto kainų augimo. Tuo pačiu nekilnojamojo turto rinkoje taip pat yra nemažai būsto pardavėjų, kurie šiuo metu nelinkę koreguoti pardavimo kainos į mažesnę pusę ir linkę ilgau laukti potencialaus pirkėjo.

Tačiau sulėtėjęs rinkos aktyvumas dalį būsto pardavėjų visgi verčia peržiūrėti ne tik savo lūkesčius dėl pardavimo kainos, bet ir sutikti su potencialių pirkėjų pasiūlymais. Ne visi pardavėjai gali laukti ilgesnį laiką, todėl dažnai rinkoje matome atvejus, kuomet skubantys parduoti pardavėjai pirmiausia sumažina viešai skelbiamą pardavimo kainą (perdėtus savo lūkesčius), o vėliau dar turi atlaikyti potencialių pirkėjų spaudimą dėl papildomo kainos sumažinimo. Šiuo metu norintys skubiau parduoti būstą turi pasiūlyti konkurencingą kainą, kadangi būsto ieškantys pirkėjai priima sprendimą dėl būsto įsigijimo tik tada, kai įsitikina, kad perkamo būsto kaina neviršija rinkos kainų lygio ar yra net žemesnė.

Jeigu bendras būsto rinkos aktyvumas išliks dabartiniame žemame lygyje ilgesnį laiką, tai būsto pardavėjų pozicijos dar labiau susilpnės ir rinkoje vis dažniau fiksuosime atvejus, kuomet būstas bus parduodamas žemesne kaina nei anksčiau susiformavęs kainų lygis rinkoje. VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų rugsėjo mėnesį, palyginti su 2022 metų rugsėjo mėnesiu, Lietuvoje įsigyta 8% mažiau senesnės statybos butų ir tai jau devynioliktas mėnuo iš eilės kuomet šiame segmente yra fiksuojamas neigiamas sandorių metinis pokytis. Didmiesčių pirminėje butų rinkoje situacija pastaruoju metu stabilizavosi, tačiau metiniai realizacijos rodikliai ir toliau išlieka su minuso ženklu. „Ober-Haus“ duomenimis, šių metų sausio-rugsėjo laikotarpiu užfiksuotos realizacijos apimtys, palyginti su 2022 metų vidurkiu, Vilniuje yra 16% mažesnės, Kaune – 30% mažesnės, o Klaipėdoje – 27% mažesnės“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Viena žymiausių nekilnojamojo turto paslaugų bendrovių „Ober-Haus“ švenčia 25 metų savo veiklos Lietuvoje jubiliejų. 1998 metais spalio 13 dieną pirmasis „Ober-Haus“ biuras duris atvėrė Kaštonų gatvėje, Vilniuje. Tuo metu įmonėje darbavosi vos keturi darbuotojai. Šiandien „Ober-Haus“ turi biurus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Druskininkuose, kuriuose dirba 140 nekilnojamojo turto specialistų.

Per metus „Ober-Haus“ Lietuvoje suteikia daugiau nei 14.000 NT paslaugų. Teikiamų paslaugų paketą sudaro nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertinimas, tarpininkavimas perkant, parduodant ir nuomojant NT, turto valdymas bei rinkos tyrimai. Įmonės kompetencija ir teikiamų paslaugų kokybe pasitiki stambiausios vietos ir užsienio kompanijos, vidutinės ir smulkesnės bendrovės, investiciniai fondai ir privatūs investuotojai.

„Ober-Haus“ teikiamų paslaugų kokybę kasmet įvertina tarptautinis kapitalo ir finansų rinkų žurnalas „Euromoney“. „Ober-Haus“ kiekvienais metais išlaiko lyderio pozicijas Lietuvoje ir pelno aukščiausius „Euromoney“ įvertinimus visose NT kategorijose.

Biurų segmente per pandemiją išpopuliarėjo ir iki šiol neslopsta subnuomos reiškinys – dalies įmonės nuomojamų patalpų perleidimas trečiajai šaliai. Ši rinka paprastai neįtraukiama į oficialią NT agentūrų skelbiamą statistiką, tačiau „Ober-Haus“ vertinimu vien Vilniaus A ir B+ klasių verslo centrų esami nuomininkai galėtų pasiūlyti kelis ar net keliolika tūkstančių kvadratinių metrų subnuomos ploto.

Subnuomą paprasčiausia suvokti kaip patalpų nuomą ne tiesiogiai iš verslo centro savininko ar valdytojo, o iš jame jau anksčiau įsikūrusio ir veikiančio nuomininko. „Pats subnuomos principas egzistavo dar gerokai iki pandemijos, tačiau išpopuliarėjo tik pastaraisiais metais verslui pradėjus dažniau dirbti nuotoliniu ar hibridiniu būdu ir atitinkamai sumažėjus veiklai reikalingų patalpų plotui“, – sako Erika Šukytė, „Ober-Haus“ nuomos projektų vadovė.

„Ober-Haus“ skaičiavimais, nuo pandemijos pradžios vidutiniai biurų plotai Vilniuje sumažėjo apie 30%. Kitaip tariant, naujas sutartis sudarančios įmonės šiandien nuomojasi beveik trečdaliu mažesnius biurus nei prieš keletą metų. Vis dėlto, biurų nuomos sutartys paprastai yra ilgalaikės, įmonės į nuomojamų biurų įrengimą yra investavusios nemažas sumas, todėl dalies patalpų subnuoma yra patrauklus būdas įveiklinti dėl įvairių priežasčių nebenaudojamą plotą. Tai ypač aktualu tuomet, kai galiojanti nuomos sutartis įmonei neleidžia be sankcijų atsisakyti dalies turimo ploto.

Subnuoma kiekvienai šaliai turi savo privalumų ir trūkumų. Esamiems nuomininkams dalies patalpų subnuoma visų pirma leidžia pilnai ar dalinai sumažinti nenaudojamo ploto finansinę naštą. Kita vertus, kai kurios kompanijos sąmoningai iškart išsinuomoja perteklinį plotą kaip rezervą ateities plėtrai, o pirmaisiais metais dalį patalpų laikinai pernuomoja. Bet tarp subnuomotojų rastume ir vidutinių bei stambių, gerai žinomų įmonių, neįvykdžiusių arba atidėjusių plėtros ir samdymo planus. Subnuomos trūkumas subnuomotojui gali būti nebent tai, kad bendromis patalpomis gali naudotis su įmone nesusiję žmonės, tačiau tokį iššūkį išsprendžia nesudėtingi vidaus perplanavimo sprendimai.

„Žvelgiant iš subnuomininko perspektyvos, didžiausi šio principo privalumai yra jau pilnai įrengtos patalpos patraukliuose verslo centruose, galimybė itin greitai įsikelti bei lanksčios nuomos sąlygos. Subnuomos variantus mielai svarsto įmonės, kurios ieško trumpesnio nuomos termino ar jau pilnai įrengto biuro. Taip pat, subnuoma domina verslus, kuriems strategiškai svarbu įsikurti konkrečiame verslo centre, bet jis tuo metu negali pasiūlyti oficialaus ploto“, – komentuoja E. Šukytė. Galiausiai, dalis įmonių renkasi subnuomą kaip „bandomąjį laikotarpį“ prieš išsinuomodamos didesnes patalpas tiesiogiai arba kaip laikinas patalpas laikinam projektui ar komandai. Bet šiose galimybėse užkoduoti ir subnuomos trūkumai: paprastai tokios patalpos nuomojamos neilgam, kelių mėnesių ar kelių metų laikotarpiui, o jau įrengtų patalpų dažnai nebus galima koreguoti savo poreikiams.

Kainos faktorius subnuomos rinkoje neturi ryškių taisyklių. Viena vertus, paprastai subnuomojami jau pilnai įrengti plotai, šios naštos subnuomininkas nebeturės, o tai įtraukiama į didesnę kvadratinio metro kainą. Taip pat, subnuomos lankstumas ir trumpesni terminai paprastai kreipia kainą į viršų. Kita vertus, įmanomi atvejai, kai nenaudojamų patalpų finansinė našta ir galimos sankcijos esamam nuomininkui gali sukurti prielaidas subnuomai ir mažesne nei rinkos kaina. Kiekvienas subnuomos atvejis yra individualus, tačiau šioje rinkoje tikrai įmanomi lankstūs ir optimalūs susitarimai.

Verslo centrų valdytojai ar savininkai subnuomą paprastai toleruoja ir jai neprieštarauja. Nors daugelyje standartinių nuomos sutarčių rasime nuostatą, kad subnuoma leidžiama tik su valdytojo pritarimu, praktikoje šis pritarimas dažniausiai gaunamas, jei interesantas atitinka savininko keliamus reikalavimus. Verslo centrų valdytojai tam turi aiškią motyvaciją: subnuoma padeda išlaikyti suplanuotus pajamų srautus, taip pat visuomet yra galimybė, kad subnuomininkas ateityje taps tiesioginiu ir ilgalaikiu nuomininku.

Subnuomą NT rinkos dalyviai tarpusavyje vadina „paslėpta vakansija“ – jos dydis oficialiai neskelbiamas, bet šie biurai siūlomi ir išnuomojami lygiai taip pat kaip pirminėje rinkoje, tik dažniausiai ne viešai, o per besispecializuojančius brokerius. Šiuo metu pirminėje Vilniaus biurų rinkoje „oficiali“ vakansija (neišnuomotas plotas) siekia apie 8%: A klasės verslo centruose 6%, o B klasės – 9%. Nuomos kainos be PVM A klasės verslo centruose šiandien svyruoja nuo 16,5 iki 20 Eur/kv. , o B klasės – nuo 13 iki 15 Eur/kv. m. Aštuonių procentų šiandienos vakansija Vilniuje reikštų apie 86 tūkst. kv. m. pirminėje rinkoje nuomojamo biurų ploto, bet prie šio skaičiaus nepridedama subnuomos rinka, įvairiais skaičiavimais šiandien galinti sudaryti iki 10 tūkst. kv. m ar net dar daugiau. Be to, ne kiekviena įmonė apskritai dar yra įvertinusi dalies patalpų subnuomos galimybę, tad ši rinka tikrai dar turi didžiulį rezervą.

„Tai anaiptol nėra „juodoji“ ar „šešėlinė“ rinka – jos stiprėjimas tiesiog iliustruoja viso pasaulio versle vykstančius pokyčius, kuriems NT vystytojai ilgainiui pasiūlys tvarių sprendimų. Bet kol kas subnuoma išlieka reikšminga, tik plika akimi sunkiau matoma rinkos niša, galinti sukurti lankstumo tiek nuomininkams, tiek nuomotojams“, – įžvalgomis dalinasi E. Šukytė.

Startavo kasmetinis jau šeštąjį kartą vykstantis „Ober-Haus“ foto konkursas! Šių metų konkurso tema – tiltai. Kviečiame ieškoti, atrasti ir fiksuoti gražiausius kadrus bei dalyvauti konkurse! Konkursui pateiktos nuotraukos gali būti darytos tik Lietuvoje. Nuotraukos skelbiamos konkurso svetainėje www.OHfoto.lt.

Nuotraukas vertins „Facebook“ lankytojai, profesionalūs fotografai ir „Ober-Haus“ komanda – trys daugiausiai balsų surinkusių nuotraukų autoriai bus apdovanoti piniginiais prizais:

Plačiau apie konkursą www.OHfoto.lt

„Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2023 metų rugpjūčio mėnesio reikšmė išaugo 0,4% (2023 metų liepą buvo fiksuojamas 0,3% augimas). Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 4,9% (2023 metų liepą metinis augimas siekė 6,7%).

2023 metų rugpjūčio mėnesį Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje atitinkamai užfiksuotas 0,5%, 0,4%, 0,6% ir 0,8% butų kainų augimas ir vidutinė kvadratinio metro kaina pakilo iki 2.571 Eur (+14 Eur/m²), 1.610 Eur (+7 Eur/m²), 1.100 Eur (+7 Eur/m²)  ir 1.074 Eur (+8 Eur/m²). Tuo tarpu Kaune butų pardavimo kainos per mėnesį sumažėjo 0,2% ir vidutinė kvadratinio metro kaina sudarė 1.726 Eur (-3 Eur/m²).

Per metus (2023 metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2022 metų rugpjūčio mėnesiu) butų kainos augo visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 5,1%, Kaune – 5,3%, Klaipėdoje – 3,5%, Šiauliuose – 5,2% ir Panevėžyje – 3,6%.

„Po nuviliančių rinkos aktyvumo rodiklių šių metų liepą, rugpjūtį Lietuvoje fiksuojamas butų sandorių skaičiaus ūgtelėjimas. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 2023 metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2023 metų liepos mėnesiu, Lietuvoje įsigyta beveik 20% daugiau senesnės statybos butų. Tačiau šių metų rugpjūtį lyginant su tuo pačiu mėnesiu pernai, senesnės statybos butų Lietuvoje įsigyta 6% mažiau (Panevėžyje – 10% daugiau, Vilniuje – 6% daugiau, Kaune – 3% mažiau, Klaipėdoje – 15% mažiau, Šiauliuose – 30% mažiau).

Tuo tarpu pirminėje butų rinkoje bendros butų realizacijos apimtys išlieka svyruojančios. Nors šių metų rugpjūčio mėnesį šalies didmiesčiuose plėtotojai realizavo daugiau butų nei šių metų liepos mėnesį, tačiau istoriškai bendros apimtys ir toliau išlieka kuklios. „Ober-Haus“ duomenimis, šių metų sausio-rugpjūčio laikotarpiu užfiksuotos realizacijos apimtys, palyginti su 2022 metų vidurkiu, Vilniuje yra 17% mažesnės, Kaune – 29% mažesnės, o Klaipėdoje – 22% mažesnės.

Nepaisant prislopusio ir iš esmės neatsigaunančio būsto rinkos aktyvumo, butų kainos ir toliau laikosi rekordinėse aukštumose. Nors šiais metais fiksuojami tik nežymūs butų pardavimo kainų pokyčiai, bendras kainų lygis beveik visuose šalies didmiesčiuose šiuo metu pasiekė visų laikų aukštumas. Pavyzdžiui, nuo ankstesnio butų pardavimo kainų piko, kuris šalies didmiesčiuose buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje ar 2008 metų pradžioje, šiuo metu Vilniuje jos yra 29,6%, Kaune – 16,1%, Panevėžyje – 7,7%, o Šiauliuose – 5,4% aukštesnės. Vienintelis didmiestis, kuriame dar nepasiektas prieš 15 metų vyravęs butų kainų lygis, yra Klaipėda. Šiuo metu uostamiestyje bendras butų pardavimo kainų lygis yra 10,8% žemesnis nei 2007 metų antrojoje pusėje. Žvelgiant į šių metų kainų raidos dinamiką (fiksuojami nedideli teigiami ir neigiami kainų pokyčiai), iš esmės galima sakyti, kad pastarojo itin spartaus kainų augimo cikle, būsto pardavimo kainos jau pasiekė savo piką. Tikėtina, kad artimiausiu metu būsto rinkoje ir toliau bus jaučiamas vangumas ir metinio kainų pokyčio reikšmė, kuri mažėja jau vienuolika mėnesių iš eilės, šių metų pabaigoje susitrauks iki nulio“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

Pastarieji metai, atrodo, nieko gero nežadėjo tiek verslui, tiek gyventojams. COVID-19 pandemija, Rusijos-Ukrainos karas, rekordiškai aukšta infliacija bei energetinių resursų kainų šuoliai sukėlė itin daug iššūkių ne tik stambiam verslui, bet ir smulkiems prekybininkams, kurie turėjo prisitaikyti prie pastoviai kintančių sąlygų. Tradiciškai žmonių gausiai lankomos pagrindinės prekybinės gatvės (arba nelankomos, kaip COVID-19 pandemijos pirmosios bangos metu) pakankamai gerai parodo kokiomis nuotaikomis gyvena tiek smulkieji prekybininkai, tiek ir vartotojai. „Jeigu tokiose gatvėse dažnai keičiasi patalpų nuomininkai ar auga neišnuomotų patalpų skaičius, tai rodo, kad žmonės linkę riboti brangesnių paslaugų ar prekių įsigijimą ir ieško pigesnių alternatyvų (pvz., perkasi prekybos centruose ar ieško prekių ir paslaugų ne tokiose brangiose miestų gatvėse). Bet žvelgiant į dabartinę situaciją pagrindinėse Vilniaus prekybinėse gatvėse, tai atrodo, kad šiuo metu tai nėra toks atvejis“, – sako Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims.

2020, 2021 ir 2023 metais „Ober-Haus“ atliktas pagrindinių prekybinių Vilniaus miesto gatvių (Gedimino pr., Pilies g., Didžioji g., Vokiečių g.) tyrimas rodo, kad šiose gatvėse gyvybės tikrai netrūksta ir pastaruoju metu galima matyti ir tam tikrus teigiamus pokyčius. Jeigu 2020 metų viduryje laisvų patalpų lygis šiose gatvėse sudarė 11,0%, o 2021 metų viduryje jis ūgtelėjo iki 11,9%, tai šiuo metu laisvų patalpų lygis sumažėjo iki 10,3%. Paprastai tariant, šiuo metu šiose prekybinėse gatvėse iš šiek tiek daugiau nei 290 patalpų (pirmajame pastato aukšte, turinčios nors vieną langą į nagrinėjamą gatvę ir tinkamos komercinei veiklai vykdyti), tik kas dešimta patalpa yra neįveiklinta.

Nagrinėjant konkrečias gatves, matyti, kad per pastaruosius dvejus metus didžiausias teigiamas pokytis įvyko Pilies g., kurioje laisvų patalpų lygis (ir laisvų patalpų skaičius) reikšmingai sumažėjo. Jeigu 2021 metų viduryje Pilies g. laisvų patalpų lygis sudarė net 18,5%, tai šiuo metu jis siekia tik 5,8% ir ši gatvė pasižymi aukščiausiu patalpų užimtumu tarp visų nagrinėjamų sostinės prekybinių gatvių. Tuo tarpu Gedimino pr., Didžiojoje g. ir Vokiečių g. laisvų patalpų lygis per pastaruosius dvejus metus nežymiai ūgtelėjo: Gedimino pr. nuo 11,0% iki 11,7%, Didžiojoje g. nuo 9,1% iki 10,0% ir Vokiečių g. nuo 10,2% iki 11,8%. Tačiau iš esmės situacija šiose gatvėse pastaraisiais metais išlieka stabili ir didesnio laisvų patalpų skaičiaus augimo nefiksuojama. „Šiose pagrindinėse prekybinėse gatvėse situacija pastoviai kinta, kadangi yra rekonstruojami seni istoriniai pastatai, patalpos gali būti apjungiamos arba padalinamos į smulkesnes. Taip pat įgyvendinami nauji projektai, kurie rinkai pasiūlo naujų turtinių vienetų. Net ir verslui sėkmingiausiu laikotarpiu vyksta natūrali nuomininkų kaita, dalis patalpų turi ilgiau palaukti savo nuomininkų ar pirkėjų ir pan.“, – komentavo R. Reginis.

Nepaisant pastarųjų metų įvykių bei pastebimai kintančių verslo sąlygų, 2022-2023 metai smulkiajam verslui buvo pakankamai sėkmingi. Po pandemijos į prekybines gatves sugrįžę pirkėjai iš dalies kompensavo papildomas verslo išlaidas atsiradusias dėl energetinių resursų kainų šuolio 2022 metų antroje pusėje. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, nuo 2021 metų antrojo pusmečio fiksuojamas itin reikšmingas maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvartos šuolis Lietuvoje, o bendros apimtys pasiekė rekordines aukštumas. 2022 metais, palyginti su 2021 metais, šių įmonių apyvarta to meto kainomis išaugo 61%, o skaičiuojant palyginamosiomis kainomis augimas sudarė beveik 40%. Šių įmonių apyvartos augimas (tiek to meto kainomis, tiek palyginamosiomis kainomis) buvo fiksuojamas ir šių metų pirmąjį pusmetį. Tai ypatingai aktualu ir Vilniaus prekybinėms gatvėms, kuriose didžiojoje dalyje patalpų veiklą vykdo restoranai, kavinės, barai ir greito maisto užkandinės. Per pastaruosius dvejus metus jų dalis ūgtelėjo 0,4 procentinio punkto iki 38,3%. Todėl nenuostabu, kad lankantis šiose gatvėse galime matyti gausų lankytojų skaičių šia veikla užsiimančiose taškuose. Ypač didelė tokia veikla užsiimančio verslo dalis susikoncentravusi Vilniaus g. ir Islandijos g., kurias galima vadinti svarbiausia sostinės laisvalaikio bei pramogų zona ir piko metu čia rasti laisvą vietą yra nelengva užduotis.

Nuomininkų struktūra pagal kitas veiklos sritis pagrindinėse sostinės gatvėse per pastaruosius dvejus metus taip pat iš esmės nepakito. Drabužiais ir avalyne prekiaujančių nuomininkų dalis šiose gatvėse sudaro 18,0% (1,2 proc. punkto mažiau, palyginti su 2021 metų viduriu), papuošalai, aksesuarai, suvenyrai ir kosmetika – 14,2% (0,7 proc. punkto mažiau), maisto prekių ir gėrimų prekybos taškų dalis sudaro 4,2% (1,1 proc. punkto daugiau), o likusius 25,3% užima grožio salonai, biurai, vaistinės, knygynai, galerijos ir pan. Iš esmės matome, kad nuomininkų struktūra šiose gatvėse jau yra susiformavusi ir esminių pokyčių vargu ar artimiausiu metu pamatysime.

Nepaisant išliekančio pagrindinių sostinės gatvių patrauklumo bei santykinai nedidelio laisvų patalpų skaičiaus, patalpų nuomos kainos pastaruosius kelis metus čia išlieka stabilios. Nuomos kainų intervalas taip pat yra platus, o pati kaina didžiąja dalimi priklauso nuo konkrečios patalpos vietos gatvėje. Jeigu vidutinio dydžio (apie 100–300 m²) patalpos yra išsidėsčiusios mažiau žmonių lankomoje vietoje, tai dažniausiai jos nuomojamos už 15-25 Eur/m², tuo tarpu geriausiose šių gatvių zonose esančios patalpos nuomojamos už 30-40 Eur/m². Mažesnio ploto (iki 100 m²) ir verslui itin patrauklioje vietoje esančių patalpų nuomos kaina gali siekti 50 Eur/m². Šiuo metu nuomos kainos vidutiniškai vis dar išlieka apie 10% mažesnės nei 2019 metų pabaigoje, kuomet jos buvo pasiekusios savo rekordines aukštumas. „Šiuo metu nuomininkai nenori mokėti ankstesnių buvusių kainų, kadangi išgyventa nemaloni patirtis pandemijos metu bei šiuo metu vyraujantis ekonomikos neapibrėžtumas, išaugę energijos kaštai, išpopuliarėjusi internetinė prekyba skatina smulkųjį verslą rimčiau vertinti veiklos pajamų sumažėjimo galimybę“, – komentavo ekspertas.

Pilnos pagrindinės miesto gatvės rodo, kad verslininkai prieš kelis metus nenutraukę veiklos ar tuo metu pradėję verslą brangiausiose ir patraukliausiose sostinės prekybinėse gatvėse, tikrai nepralošė. „Po pandemijos atsigavo vidaus vartojimas, į patraukliausias miesto gatves vėl sugrįžo užsienio turistai, o Vilniuje pastaraisiais metais fiksuojamas įspūdingo dydžio gyventojų prieaugis. Galima sakyti, kad pandemijos metu vyravusios pesimistinės prognozės neišsipildė ir drąsiausias verslas šiuo metu raško saldžius vaisius“, – sako Raimondas Reginis.